Tik sostu aš būsiu už tave viršesnis (Pr 41,40).
Už tai, kaip remdamasis Jo valdžia kontroliuoju savo kūną, esu atskaitingas Dievui. Paulius sakė, kad „neatmeta Dievo malonės“ ir nedaro jos neveiksmingos (žr. Gal 2, 21). Dievo malonė yra visiška ir beribė, o išganymo per Jėzų darbas pilnutinis ir užbaigtas amžiams. Aš esu ne išganomas – esu išganytas. Išganymas yra užbaigtas amžiams, kaip ir Dievo sostas, tačiau privalau naudoti tai, ką Dievas manyje įdiegė. Darbuotis savo išganymui (žr. Fil 2, 12) reiškia, jog esu atsakingas, kad panaudočiau tai, ką Jis man davė. Taip pat reiškia, kad savo kūne privalau rodyti Viešpaties Jėzaus gyvybę, ne slėpiningai ir slaptai, bet atvirai ir drąsiai. „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų...“ (1 Kor 9, 27). Kiekvienas krikščionis gali visiškai suvaldyti savo kūną dėl Dievo. Dievas suteikė mums atsakomybę tvarkytis visoje „Šventosios Dvasiso šventykloje“, įskaitant mūsų mintis ir troškimus (žr. 1 Kor 6,19). Esame už tai atsakingi ir privalome užkirsti kelią netinkamiems dalykams. Tačiau daugelis mūsų kitus vertiname daug griežčiau negu save. Pateisiname tai, ką darome patys, tačiau kitų žmonių gyvenime tam tikrus dalykus smerkiame tiesiog dėl to, jog patys iš prigimties nesame linkę pastarųjų daryti.
Apaštalas Paulius sakė: „raginu jus... aukoti savo kūnus“ ( Rom 12, 1). Taigi turiu apsispręsti, sutikti ar nesutikti su savo Viešpačiu ir Šeimininku, kad mano kūnas tikrai bus Jo šventykla. Vos tik sutinku, visos apie kūną kalbančios taisyklės, nuostatai ir įstatymio reikalavimai man apibendrinami apreikštąja tiesa – mano kūnas yra „Šventosios Dvasios šventykla“.
Oswald Chambers