Kalėdos pašto darbuotojams – pats darbymetis. Šūsnys įvairaus dydžio ir formų laiškų bei siuntinių užgriūva paštininkus, kad šie vos spėja suktis nešiodami jiems patikėtas dovanas ir sveikinimus. Laiškai, ypač pažymėti pirmumo ženkleliu, šiais laikais keliauja labai greitai, o ką jau sakyti apie elektronines žinutes: paspaudei kelis mygtukus – ir jau pasveikinta! Kiekvienas nori apie save priminti ir džiaugiasi, jog pats kažkam rūpi. Jei nutarėte kam nors parašyti, pastebėsite, jog tai nelengva, ypač jei norite, kad jūsų laiško gavėjas susimąstytų, būtų paveiktas jūsų dėmesio ir nuoširdaus rūpesčio. Tokių asmeniškai brangių ir širdį su meile užgaunančių laiškų ypač reta, nors kiekvienam norisi jų gauti. Ypač per Kalėdas.
Senovės Romos pašto „sistema“ tikriausiai būtų nepakeliama nekantriam, prie greito aptarnavimo pripratusiam nūdienos vartotojui. Pirmaisiais mūsų eros amžiais laiškai keliaudavo ilgai – savaitėmis, mėnesiais, be garantijos, jog galiausiai pasieks adresatą. Valstybinės reikšmės laiškus ir siuntas Romoje gabendavo be paliovos imperijos keliais marširuojančios romėnų karinės sausumos pajėgos, o jūra – karinis laivynas. Deja, tokio „greitojo pašto“ paslaugomis galėjo naudotis tik imperatoriaus aplinka, senatoriai, karo vadai ir labai pasiturintys bei įtakingi asmenys.
Ne taip greitai ir saugiai laiškai adresatą pasiekdavo, jei juos gabendavo prekybiniai laivai ar sausuma keliaujantys verslininkai. Žinoma, už šią paslaugą tekdavo sumokėti, kitaip tariant, nusipirkti „pašto ženklą“. Tačiau pats pigiausias, nors ir rizikingiausias būdas, buvo laišką perduoti per savo reikalais keliaujančius asmenis. Jei, pavyzdžiui, žinai, kad Martynas iš Karoliniškių ar giminaitė Jovita iš Lazdijų vyksta į Londoną, kuriame gyvena tavo brolis, gali per jį ar ją perduoti savo „vokelį“, ryšulėlį ar pan. Nuo šių „laiškanešių“ sąžiningumo ir jų kelionės sėkmės priklausė, ar siuntinys pasieks gavėją. Kelyje tykojo pavojai (plėšikai, gamtos stichijos, ligos), todėl rizika, kad laiškas nepasieks adresato, buvo išties labai didelė.
Būtent taip pirmuosius gavėjus ir pasiekė daugelis Naujojo Testamento laiškų. Pavyzdžiui, Pirmą laišką korintiečiams nuo apaštalo Pauliaus atvežė Steponas, Fortunatas ir Achaikas (žr. 1 Kor 16, 17), Laišką filipiečiams – Epafroditas (Fil 2, 25), Laišką kolosiečiams – Tichikas, o Laišką romiečiams, kuriame bene išsamiausiai išdėstomas Evangelijos mokymas, bažnyčiai Romoje įteikė Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja sesuo Febė (žr. Rom 16, 1–2). Jei ne šių, neretai pamirštų, tikėjimo žmonių drąsa, ir juos globojusi Dievo ranka, dvasiniai lobiai nebūtų mūsų pasiekę. Tačiau Naujajame Testamente yra vienas laiškas, kuris yra tiesiogiai susijęs ne tik su gavėju, bet ir paties laiškanešio likimu. Prieš du tūkstančius metų ir maždaug panašų skaičių kilometrų jūra ir sausuma, nuo Romos iki Kolosų Mažojoje Azijoje, sukakęs laiškanešys atvežė apaštalo Pauliaus laišką Filemonui. Šiame trumpame laiške – žodžiai, lemsiantys pabėgusio vergo ir skolininko likimą.
Laiško Filemonui istorija šiek tiek primena detektyvą, ir nors kai kurių detalių nežinome, viskas galėjo klostytis maždaug taip. Filemonas buvo pasiturintis Kolosų miesto gyventojas, turėjęs didelius namus bei, kaip įprasta to meto turtingiesiems, būrį jo ūkyje tarnavusių vergų (žr. Fm 2. 11. 16; Kol 4, 9). Pauliui skelbiant Evangeliją Efeze (Apd 19 sk.), esančiame kelis šimtus kilometrų nuo Kolosų (beje, ten Paulius niekada nesilankė (žr. Kol 1, 7–8), bei Dievo žodžiui skinantis kelią Mažojoje Azijoje, apaštalo ir Filemono keliai kažkur susikirto. Galbūt šiam apsilankius Efeze, Pauliui skelbiant Evangeliją Filemonas tapo krikščionimi (Fm 19). Sugrįžęs į gimtąjį miestą, jis atvėrė savo namų duris nedidelei miesto tikinčiųjų bendruomenei.
Vieno iš Filemono laukus dirbusių vergų, vardu Onesimas, naujasis tikėjimas netraukė, priešingai, jis kitokiu būdu pasiryžo pakeisti savo gyvenimą. Teks nusižengti padorumui, tačiau, kaip dažnai sakoma, „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“ – pasinaudojęs proga, šeimininkui ir jo namiškiams nesant namie, tarnams prisnūdus, Onesimas prasmuko į namo vidų ir apvogė savo šeimininką. Tikėtina, kad jo grobis buvo nemenkas – pinigai, brangenybės, vertingi daiktai. Visa tai nesunkiai tilpo į nedidelį krepšį, kurį užsimetęs ant peties Onesimas slapčia patraukė artimiausio uosto link. Tuomet visi keliai vedė į Romą – pabėgusių, nuo šeimininkų rūstybės besislapstančių vergų rojų, nelegalių migrantų miestą. Kaip šiuolaikinis Londonas, Niujorkas ar Amsterdamas, I a. Roma buvo geriausia vieta išgyventi ir pasislėpti margaspalvėje minioje. Onesimo grobis, matyt, buvo nemenkas – užteko kelionei, nelegaliam pragyvenimui, „šampanui“ ir kitoms pramogoms imperijos sostinėje. Žinoma, reikėjo saugotis, kad neįkliūtum į teisingumo rankas, nes pagal galiojančius Romos įstatymus pabėgę vergai turėjo būti grąžinami jų šeimininkams, o tada galėjai sulaukti bauginančio nuosprendžio. O ko gi dar tikėtis apsivogusiam vergui?
Kurį laiką Onesimas džiaugėsi laisve, tačiau it dantų skausmas maudžiantis nerimas, paranoja virstantis atsargumas, baimė ir kaltės jausmas vis leido gilyn nagus į jo laimės išsiilgusią sielą. Nežinome, kur ir kada (galbūt stebint varžybas ar stumiant vakarą kažkur smuklėje) kažkas ėmė teirautis, kas jis ir ką čia veikia. Onesimas mokėjo meluoti ir melavo kaip visada įtikinamai...
„Ar nori susitikti su Pauliumi?“ – netikėtai paklausė nepažįstamasis. „Kas tas Paulius ir ko jis moko? Et, koks skirtumas... Einam pas Paulių!“ – lemtingai burbtelėjo Onesimas. Susitikimas su apaštalu Pauliumi, kalinčiu „laisvo režimo“ kalėjime Romoje (žr. Apd 28), tapo esminiu įvykiu šio žmogaus gyvenime – Onesimas atsivertė į Kristų. Apaštalas ir toliau galėjo skelbti atėjusiems Gerąją Naujieną apie Viešpatį Jėzų, tačiau išeiti į miestą jam buvo užginta – jis buvo sukaustytas grandinėmis (Fm 1. 10) ir akylai saugomas sargybinių. Tokiomis aplinkybėmis Onesimas tapo Pauliaus „rankomis ir kojomis“: padėjo apaštalui bendrauti su aplinkiniu pasauliu, rūpinosi jo drabužiais ir valgiu. Sukilęs vagis ir nenaudingas vergas pagaliau tapo naudingu („Onesimas“ reiškia „naudingas“, žr. Fm 12–13). Paulius ir Onesimas tapo artimais Viešpatyje kaip sūnus ir tėvas (Fm 10).
Tačiau sapnai ir prisiminimai iš praeities Onesimui nedavė ramybės. Sakoma, kad „skola – ne žaizda, kad užgytų“, todėl vieną dieną jis ryžosi išpažinti visą tiesą savo dvasiniam tėvui. Pasirodo, Onesimas ne tik pabėgęs vergas, bet dar ir vagis. Sužinojęs tai ir supratęs, jog (o, šventas atsitiktinume!) Onesimas yra jo draugo ir bendradarbio Kristuje Filemono nuosavybė, Paulius parašo trumpą laišką ir siunčia jį Filemonui per Onesimą. Idant šis nepakliūtų vergų gaudytojams („vergų policijai“), Paulius jį siunčia kartu su broliu Tichiku, nunešiančiu į Kolosus kitą Pauliaus laišką (Laišką kolosiečiams), skirtą šios bendruomenės dvasinėms reikmėms (žr. Kol 4, 7–9). Kelionė namo truko ilgai ir buvo gana nerimastinga…
Kaip pratęs, iš ryto, dvelkiant švelniam vėjeliui, Filemonas pusryčiavo ant plataus savo namo stogo. Kažkur tolumoje jis pastebėjo žmogaus siluetą… Gal tik pasirodė, bet eisena kaip Onesimo, apie kurį tiek galvota… Jaudulys užgulė krūtinę. Filemonas nusileido žemyn ir išėjo pasitikti nelaukto svečio, tačiau vos jam spėjus prasižioti, Onesimas atkišo ritinėlį: „Viską žinau ir sutinku, bet… pirmiau perskaityk šitą!“ Filemonas atvyniojo laišką ir ėmė garsiai skaityti: „Paulius... “. Nuostaba permainė šeimininko veidą: „Ar tu sutikai Paulių?“ „Taip, – atsakė Onesimas, – visai neseniai, paskutinį kartą mačiau prieš kelias savaites... Romoje.“ Filemonas skaitė toliau: „...Kristaus Jėzaus kalinys“. „Ką? Ar Paulius vėl kalėjime?“ „Taip, – atsakė Onesimas, – jis buvo suimtas Jeruzalėje, o tada perduotas valdytojui, galiausiai per didelius vargus atsidūrė Romoje ir šiuo metu sukaustytas grandinėmis, kareivių saugomas laukia savo bylos baigties.“ Filemonas tęsė: „...ir brolis Timotiejus mūsų mylimam bendradarbiui Filemonui.“ „Kaip miela“, – pagalvojo Filemonas. „Mylimai seseriai Apfijai“. „Apfija, Paulius atsiuntė laišką!“ – sugriaudėjo šeimininkas. Kažkur iš namo gilumos, šluostydamasi rankas į prijuostę pasirodė namų šeiminkė, Filemono žmona, ir nustėro savo namų kieme išvydusi… Onesimą. „Vagie, kaip tu išdrįsai?..“ – buvo bepradedanti Apfija, tačiau Filemonas ją nuramino ir skaitė toliau:
Nors galiu labai drąsiai Kristuje tau įsakyti, kas tinka, bet verčiau prašau vardan meilės toks, koks esu: aš, Paulius, senyvas žmogus, o šiuo metu ir Jėzaus Kristaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, – už Onesimą, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas. Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas. Siunčiu jį atgal. Todėl priimk jį kaip mano paties širdį [...]. Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas, kad galėtum jį priimti amžinai, jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį, ypatingą man, o juo labiau tau, ir pagal kūną, ir Viešpatyje. Tad jeigu laikai mane draugu, priimk jį kaip mane. O jei jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, – įrašyk tai į mano sąskaitą. Aš, Paulius, rašau savo ranka: atlyginsiu...
Kitaip tariant, apaštalas Paulius savo ranka pasirašė laidavimo raštą už Onesimo padarytą žalą Filemono šeimai. Paulius garantavo apmokėjimą iš savo sąskaitos, tarsi sakytų: „Štai mano banko kortelė, tenuskaičiuoja iš jos, kiek trūksta, – aš padengiu skolą savo sąskaita. Filemonai, Onesimas tau nebeskolingas.“
Tai, ką Paulius padarė Onesimui, Jėzus Kristus padarė dėl manęs ir tavęs, prisiimdamas teisingą bausmę už mūsų nuodėmes. Dievo Sūnaus kančia ir mirtis ant kryžiaus ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus (Kol 2, 14). Tai – Geroji Naujiena.
Negrąžintos skolos metafora yra labai įtaigi, mat nėra žmogaus, kuriam nebūtų tekę išbandyti tiek skolintojo, tiek skolininko „batų“. Skolos griauna žmonių gyvenimus, užnuodija tarpusavio santykius, paverčia draugus priešais, galbūt net paskatina nusikaltimams. Skaičiuodami savo finansinį balansą, prisimename savo skolininkus ir susigūžiame prieš mus akylai stebinčius kreditorius. Kai šie paprašo susimokėti, veidai surimtėja – niekas nejuokauja, nes žino, kad gali tekti pasimatyti teisme. Vis dėlto daugumai žmonių atrodo, kad skolos eurais ir doleriais yra kur kas svarbesnės nei jų dvasinė skola prieš Dievą. Ar tai, jog Jis įkyriai nesiunčia priminimų, reiškia, kad galiausiai nepareikalaus? Tai esminis klausimas. Žmogaus skola išties didelė, kas ją apmokės? Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo (Ps 49, 7–9).
Todėl žinia apie Viešpaties Jėzaus atėjimą, kurį minime per Kalėdas, nėra pigus žaisliukas ant eglutės ar eilinis stalčiuje gelstantis pasveikinimas su šventėmis. Tai – laiškas nuo geriausio draugo. Jis atėjo pas mus, Švento Dievo skolininkus, kad savo kūnu ir krauju bei dvasios kančia apmokėtų mūsų nuodėmių skolą, išgelbėtų sielą ir dovanotų amžiną ramybę ir džiaugsmą. Palaimintas, kuris Juo pasitiki!