„...ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų….
Tačiau jie nieko nesuprato (Lk 18, 31, 34).
Dievas Jėzų pašaukė tam, kas atrodė visiška nelaimė. O Jėzus Kristus pašaukė savo mokinius, kad šie išvystų, kaip Jis nužudomas, ir šitaip sudaužė kiekvieno jų širdį. Jo gyvenimas buvo visiška nesėkmė, žvelgiant iš bet kokios perspektyvos, išskyrus Dievo. Tačiau tai, kas žmogui atrodė nesėkmė, Dievo akyse buvo pergalė, nes Dievo tikslas niekuomet nesutampa su žmogaus tikslu.
Šis gluminantis Dievo šaukimas įsigauna ir į mūsų gyvenimą. Dievo šaukimo neįmanoma iki galo suprasti ar paaiškinti išoriškai – tai šaukimas, kurį priimti ar suprasti galima tik viduje, mūsų tikrąja vidine prigimtimi. Dievo šaukimas yra lyg jūros šaukimas – jo negirdi niekas, išskyrus žmogų, kuriame glūdi jūros prigimtis. Kam Dievas mus šaukia, tiksliai negalima pasakyti, nes Jis šaukia tiesiog būti Jo draugu, kai Jis siekia savo tikslų. Tikrasis mūsų išmėginimas yra tikėti, kad Dievas žino, ko nori. Tai, kas nutinka, nutinka ne atsitiktinai, o Dievo sprendimu. Dievas pats įgyvendina savo tikslus.
Jei esame bendrystėje ir vienovėje su Dievu bei pripažįstame, kad Jis įtraukia mus saviems tikslams, nebesistengiame sužinoti, kokie yra Jo tikslai. Kai augame krikščionišku gyvenimu, mums tampa paprasčiau, nes nebe taip linkstame tarti: „Stebiuosi, kodėl Dievas leido tą ar aną?”. Pradedame pastebėti, jog už visko gyvenime glūdi įtikinamas Dievo tikslas, Ir kad Dievas nuostabiai daro mus viena su savo tikslu. Krikščionis yra tas, kuris pasitiki ne savo gebėjimais, o Dievo žiniomis ir išmintimi. Jei turime savo tikslų, jie sunaikina paprastumą ir ramų, atsipalaidavusį žingsnį, kuris turėtų būti būdingas Dievo vaikams.
Oswald Chambers