Pasibaigė kasmetinė maldos už krikščionių vienybę savaitė. Daugybė Šventojo Rašto žodžių ragina siekti vienybės ir ją puoselėti. Jau senų senovėje, beveik prieš tris tūkstantmečius, žmonės suprato ir užrašė: Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! (133 psalmės 1 eilutė)
Kokiu būdu pasiekti vienybę ir tarpusavio santarvę? Ar tai įmanoma?
Visi žmonės trokšta taikos ir vienybės. Vienybėje – kiekvienos tautos jėga. Pasėjus nesantaiką tautoje, ją lengva pavergti.
Kas ir kokiu pagrindu iš tiesų gali suvienyti žmones? Kaip prisišaukti vienybės dvasią? Kur yra vienybės šaltinis?
Vienybės idėja tokia graži. Tūkstantmečiais žmonės stengėsi vienytis, jungdamiesi vardan bendrų tikslų, bet esame begalės karų ir susiskaldymų liudininkai. Ko mums trūksta, kad galėtume būti viena? Iškilūs valdovai suvienydavo tautas ir imperijas, tačiau net galingiausios praeities valstybės subyrėjo.
Atrodo, kiekvienas žinome, ką turėtų daryti aplinkiniai, kad būtų įtvirtinta vienybė, bet gyvename pilni priešpriešų.
Mūsų valstybės himne yra žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Juos giedame, bet tai mūsų nesuvienija.
Turbūt sunkiausia mums, žmonėms, pripažinti, kad patys vienybės pasiekti negalime. Net gražiausios idėjos ir aukščiausi idealai to nepajėgia padaryti.
Iš kur iškasėme vienybės idėją, jeigu negalime jos įgyvendinti? Ar turime žmonijos istorijoje nors vieną išlikusios vienybės pavyzdį? Jei taip ilgai negalime jos pasiekti, kodėl jos nepamirštame?
Šventasis Raštas mums apreiškia, kad vienybė yra Kūrėjo atributas. Būdami sukurti pagal Jo atvaizdą, suprantame nepraeinančios vienybės vertę bei grožį, tačiau be Jo to pasiekti negalime. Tam, kad išsipildytų pacituotos psalmės autoriaus vizija, Dievas Sūnus turėjo įsikūnyti ir paaukoti save.
Paskutinę gyvenimo žemėje dieną Jėzus meldėsi:
Ne tik už juos (artimiausius savo mokinius) meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus 20–23 eilutės).