Ieškoti Viešpaties rankos ir Jo veido...

Š. m. sausio 25–26 d. Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga (sekmininkai) evangelinių bažnyčių ganytojus ir tarnautojus pakvietė į konferenciją, kurioje pamokslavo žymaus Dievo tarno, sekmininkų evangelisto Davido Wilkersono (1931–2011 m.) sūnus Garis Wilkersonas. G. Wilkersonas taip pat tarnauja Viešpačiui nuo jaunystės – jis yra bažnyčios „Springs Church“ (kurioje lankosi per Davido Wilkersono tarnavimą įtikėjęs gaujos vadeiva, o šiandien žymus evangelistas, 78 metų amžiaus Nickis Cruzas) steigėjas ir vienas iš pastorių, taip pat vadovauja savo tėvo įsteigtai pasaulinei labdaros organizacijai World Challenge, kurios tikslas – skelbiant Evangeliją bei vykdant reabilitacijos ir labdaros veiklą parodyti Dievo meilę pačioms neturtingiausioms šalims.

Nors konferencija vyko darbo dienomis, ją atidarydamas Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos vyskupas Rimantas Kupstys pasidžiaugė gausiu dalyviu skaičiumi – konferencijoje dalyvavo apie 150 evangelinių bažnyčių tarnautojų (tarp jų ir Bendrijos „Tikėjimo žodis“ vadovas Gabrielius Lukošius bei keletas bendrijos pastorių) ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Anglijos, Airijos, Šiaurės Airijos.

Taip pat malonu paminėti, jog konferencijos metu vyskupui Rimantui Kupsčiui sukako 60 metų. Drauge su pastoriumi Gabrieliumi Lukošiumi, kurį sekmininkų bendruomenės Maldos namai pastorius Ivanas Škulis pakvietė pasimelsti už vyskupą, galime dėkoti Viešpačiui už Rimanto Kupsčio tarnystę ir pašaukimą „būti langu, pro kurį matomas Kristus“, o labiausia už tai, kad jo vardas įrašytas danguje.

Konferencija vyko dvi dienas, kiekvieną iš jų Garis Wilkersonas pamokslavo po du pamokslus bažnyčios tarnautojams, o vakare tarnavo visiems į sekmininkų Maldos namus susirinkusiems tikintiesiems. Visų tarnavimų vaizdo įrašai paskelbti internete.

Gario Wilkersono žinią sudarė keturi vienas kitą tarsi pratęsiantys pamokslai. Pirmojo pamokslo tema „užkoduota“ 1 Pt 4, 11: Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius. Svečias kalbėjo apie tai, kad Dievas nepasikeitė – šiandien, lygiai taip kaip ir anksčiau, Dievas keičia gyvenimus, minkština širdis, daro stebuklus ir sugrąžina į savo karalystę pražuvusius bei nutolusius vaikus. Kodėl žvelgiant aplinkui kartkartėmis atrodo, kad tai nebevyksta? Kodėl pamokslininkų – Dievo skelbėjų žodžiai „išsisklaido“ taip lengvai, jog netrukus po pamokslo juos pamiršta ne tik klausytojai, bet netgi pats skelbėjas? Žmonės girdi žodžius, bet išeina nepakeisti. Kur dingo širdžių vėrimas ir Šventosios Dvasios apkaltinimas? Kodėl bažnyčioje žmonės nebedreba prie Viešpaties žodį?

Ne pamokslininko gebėjimai, charizma, logika priverčia širdis parklupti pagarbioje Dievo baimėje, pasibjaurėti nuodėme. Paradoksalu, tačiau daugelis, kurie šiandien užsiėmę bažnyčios vadyba, bažnyčios augimo principais, nemato jokio bažnyčios augimo, o kai kurios bažnyčios tarsi nepaaiškinamai auga. Šį reiškinį taikliai apibūdina Džono Veslio mintis: „Nesirūpink pritraukti minias, bet liepsnok dėl Dievo, ir žmonės ateis to pamatyti.“ Ateidami į bažnyčią žmonės lygiai taip pat trokšta Dievo, o ne pamokslininko pokštų ar kitų pramogų. Juos traukia ištyrinančia Dievo anglimi paliestos pamokslininko lūpos (Iz 6, 7) arba vidinė ugnis, kuria liepsnojo pranašas Jeremijas (Jer 20, 9).

Svečias ragino konferencijoje dalyvaujančius pamokslininkus nebijoti įžeisti savo klausytojus kalbant jiems tiesą, aštrius ar nemalonius dalykus –  juk verčiau nuliūdinti žmones, negu Dievą. Jis kvietė kalbėti drąsiai, nevengti konfrontacijos – kaip ir Jėzus šventykloje kažkada išvartė prekeivių stalus. Tačiau ugningai pamokslaujant svarbu vengti „svetimos ugnies“, kažkada pražudžiusios Aarono sūnus – tai išoriškai ugningi pasirodymai, efektai, netgi triukai – bet koks žmogiško populiarumo siekis. Jokie žmogiški pamokslai nebus pakankamai geri Dievo jėgai perteikti. Vienintelė išeitis – slėptis už kryžiaus ir sakyti: „Viešpatie kalbėk, Tavo tarnas klauso.“

Antrojo pamokslo metu Garis Wilkersonas pabrėžė sveiko mokymo (1 Tim 4, 6) svarbą. Kaip nepaveiki tik lūpomis skelbiama žinia, taip netinkamas ir pamokslas, pasakytas degant tikra ugnimi, tačiau remiantis neteisingu mokymu, doktrina, kuri prieštarauja Šventajam Raštui. Žodis be Dvasios neneša gyvybės, bet pamokslavimas nepažinus Dievo žodžio neturi. Šių dienų bažnyčioje pilna įvairiausių mokymų, kai kurie jų labai keisti, liberalūs, nukrypstama netgi nuo esminių Evangelijos tiesų. Sveiko ir patikimo žodžio vietą užima dalykai, kurie pritraukia minias. Taigi reikia žmonių, kurie tikėtų Žodžiu, pamokslautų Žodį ir netgi mokytųsi Žodį mintinai.

Susimąsčius apie sveiką mokymą nejučia kyla klausimas, kur gi toks mokymas skelbiamas. Daugeliui kyla pagunda atsakyti: „Mano bažnyčioje“. Visgi svarbu atpažinti sveiką mokymą. Atrodo, kad daugelis evangeliškų bažnyčių sutaria svarbiausiais Apaštališkojo tikėjimo klausimais kalbant apie Trejybę, nuopolį, Kristaus gimimą, Atpirkimą, prisikėlimą... Tačiau kalbant apie kitus dalykus dažnai kyla sumaištis. Taigi, kaip žinoti, ar tai, kuo tiki ir ką kalbi, yra sveikas mokymas ar jau ne? Pirmas dalykas – nuolankumas: svarbu nuolankia širdimi pavesti save Dievui ir tyrinėti Šventąjį Raštą, nepasididžiuojant tuo, kad „kažką žinome“. Taip pat svarbu žvelgti į Bažnyčios, o ne tik į savo judėjimo ar bendruomenės, istoriją.

Ir dar vienas, esminis dalykas – Bažnyčioje turi būti pamokslaujama Evangelija. Galima krikščioniškai kalbėti apie tai, kaip tvarkytis su finansais, šeimoje, auklėti vaikus ir pan., bet neskelbti Jėzaus. Tokiu atveju bažnyčia tampa gerų patarimų vieta, o ne vieta, kurioje pamokslaujamas nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, kuris netrukus sugrįš. Dažnai ne tik bendruomenių nariai, bet ir tarnautojai nesuvokia, kas yra Evangelija. Evangelija nėra tai, kad buvau blogas ir tapau geras. Evangelija – visi, nuo didžiausių iki mažiausių, buvome mirę savo nuodėmėse, ir nėra jokio kito būdu gimti iš naujo, tik Kristaus kryžius ir Jo malonė. Pažinti Evangeliją svarbiau, negu įveikti nuodėmę arba priklausomybę. Tai suprato apaštalas Paulius, kuris rašė korintiečiams: Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą (1 Kor 2, 2). Supratę kryžiaus reikšmę ir pašventinimo jėgą, žmonės netikėtai ims suprasti ir tokius dalykus, kaip tvarkyti pinigus ar auginti vaikus...

Sveikas mokymas ir populiarus mokymas nėra sinonimai. Viena vertus, žmonės gali nepriimti sveiko mokymo, o ieškoti mokytojų, kurie dūzgens ausyse (2 Tim 4, 3–4), tad neretai sveikas mokymas pamokslaujamas nedidelėse bažnyčiose. Kita vertus, bendruomenės, pasikvietusios dūzgenančius mokytojus, kenčia be sveiko Žodžio maisto. Kaip jau buvo minėta pirmame pamoksle, tikrąją vertę skelbiamam žodžiui suteikia ne jo įmantrumas ar mokymo naujumas, o jėga, skambėjusi ir Jėzaus pamokymuose (Mt 7, 28–29).

Nereikia ieškoti naujų doktrinos vėjų ar ypatingo būdo padaryti Dievo žodį dar nuostabesniu, nes tai neįmanoma. Jėzus mokė sveikos doktrinos, kurią turėtume pažinti ir mes. „Ieškok, stenkis, trokšk, siek sveiko mokymo, studijuok teologiją, skaityk žodį ir kokybišką literatūrą“, – ragino svečias. Jis prisiminė, kad jo tėvas Davidas Wilkersonas ypatingai vertino knygas, parašytas XVII a. – įsižiebus Reformacijos ugniai. Sveikas, Šventuoju Raštu grįstas ir šimtmečių išbandytas mokymas ir yra tas tikrasis klausytojus ugdantis maistas.

Trečiojo pamokslo tema – kaip tapti Dievo žmonėmis? Kaip tapti Dievo žmonėmis, kuriuos Dievas išsirenka ir naudoja? Tam yra kelios esminės sąlygos...

Pirmoji sąlyga – tai Dievo paliestas gyvenimas. Tai – gyvenimas, varomas ne populiarumo siekio ar ambicijų, o Dievo rankos prisilietimo. Tokiame gyvenime kompromisams nelieka vietos. Efeze, kuriame tarnavo apaštalas Jonas, imperatorius Domicianas įrengė vietą imperatoriui garbinti ir reikalavo visus žymėti savo kaktas pelenais nuo tokio aukuro. Kai kurie žmonės to meto bažnyčioje, vadinami nikolajiečiais, mokė, kad krikščionis gali žymėti išorinį imperatoriaus garbinimo ženklą, kol širdyje tai nieko nereiškia. Apaštalas Jonas tokio kompromiso nedarė. Legenda sako, kad už tai jis buvo imperatoriaus kankinamas, bet Jonas stebuklingai liko gyvas – galinga Dievo ranka ištraukė jį iš įkaitinto aliejaus. Taip Jėzaus ranka prisiliečia prie kiekvieno ištikimojo ir pakelia naujam gyvenimui.

Tačiau galingos Dievo rankos prisilietimo nepakanka – žmogus turi regėti Dievo veidą. Daugelis iš mūsų prašome Dievo rankos – valdžios, tikėjimo, jėgos, dovanų, bet labiau negu Dievo rankos turėtume trokšti Dievo veido – matyti Jį, pažinti Jį, suvokti Jo šventumą ir grožį. Ieškokite Dievo veido, leiskite laiką su Juo, ieškokite Jo maldoje, šlovinkite Jį.

Tam, kad patirtum Dievo prisilietimą ir išvystum Jo veidą turi būti Dievo parklupdytas. Dievas nenaudos žmogaus, kuris nebuvo sudaužytas, nes toks žmogus pilnas savų sumanymų, planų ir strategijų. Dievo žmogui būtina sudužusi širdis. Teresė Avilietė, kuri, kitaip negu to meto ją supusi katalikų bažnyčia, pažino Dievo veidą, patyrė ir parklupdančią Jo ranką. Savo dienoraštyje ji rašė: „Aš esu Dievo draugė. Jeigu Tu, Dieve, taip elgiesi su savo draugais, nesistebiu, kad jų turi nedaug...“

Baigdamas konferenciją bažnyčių tarnautojams Garis Wilkersonas kalbėjo apie prabudimą. Apaštalų darbų 19 skyriuje rašoma apie bažnyčios gimimą Efeze. Pirmiausia į šį miestą atvyko Apolas, didis mokytojas ir geras žmogus, kuris skelbė atgailą. Žmonės buvo pakrikštyti tik Jono krikštu, bet nepažino Jėzaus. Tačiau atvykus Pauliui viskas pradėjo keistis: Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti (Apd 19, 6).

Čia svarbu atminti, kad tikri pasikeitimai vyksta tik dėl tikros Dievo jėgos. Kunigo Skėvo sūnūs stengėsi imituoti Pauliaus tarnavimą, tačiau piktoji dvasia jiems atsakė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?“ (Apd 19, 15), ir galiausiai jie sumušti pabėgo bei tapo pajuokos objektu. Pragaro jėgos atpažįsta tuos, kurie pažįsta Jėzų ir turi Šventąją Dvasią, tai galima pasakyti ir apie bažnyčią.

Taigi klausydama Pauliaus skelbiamos Evangelijos, Efezo bažnyčia pradėjo sparčiai augti, o įtikėjusių žmonių gyvenimai iš esmės keistis. Dievo paliesti efeziečiai sudegino burtų knygas, ir tai buvo prabudimo ugnis. Šiandien mums taip pat reikia tokios ugnies, paliudijančios pasauliui, ką daro Dievas: žmonės išlaisvinami, įtiki, o pasaulis pažįsta tikrąją Evangelijos jėgą.

Panašiai kaip Efeze ar kaip Azusos gatvėje XX a. pradžioje, nužengus Dievo ugniai prasidėjo ne viena bažnyčia. Mes džiaugiamės tuo ir tame gyvenome, bet praėjus keleriems, keliolikai ar daugiau metų... staiga pamatėme, kad gyvename tik prisiminimais...

Ką kalbėjo Jėzus dar taip neseniai liepsnojusiai, augusiai, tarnavusiai Efezo bažnyčiai maždaug po trisdešimties metų? Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius <...> Taigi, matome, kad jie ir toliau ištikimai tarnauja ir laikosi doktrinos, bet... Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų (Apr 2, 2–5).

Nepakanka tik prisiminti pirmąją meilę ir su ilgesiu kalbėti apie tai, kas buvo. Prisiminkite, atgailaukite ir imkitės pirmykščių darbų, – ragina Raštas. Ką Jėzus pasakytų apie mus? Nespėliokite. Gaukite laišką iš Jėzaus savo bažnyčiai – išgirskite, ką Jis mano apie jus. Nes laikas trumpas, ir Jis veikiai grįžta...

Paruošė Dalia Janušaitienė