Paliksiu pėdsaką...
Koks jis, kas pasakys?
Širdis norėtų,
Kad šviesus jis būtų,
Padėsi,Dieve,
Kas dar palaikys?
Be tos pagalbos
Vaikas juk pražūtų.
Paliksiu pėdsaką...
Ar tiesų ar vingiuotą,
Slypės tame juk
Dvasinis gerumas,
Dabar jaučiu save
Tokią kampuotą,
Kada užgims tik
Jo gailestingumas?
Paliksiu pėdsaką...
Tegul matys jį žmonės,
Gal ką nuo nuodėmingo
Kelio šonan ves?
O gal kas pirštais
Kelio tarpą rodys?
O gal ką ir prie
Viešpaties atves?
Mato 14:19
„Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms“. Mato 14:19
Ne už save, bet už kitus,
Kurie pamiršo duonos skonį,
Meldžiu, padrąsink juos visus,
Daryk stebuklą - daugink duoną.
Iš kepalėlių penkerių
Tu tūkstančius pamaitinai,
Tikiu, iš džiaugsmo vos tveriu,
Jų alkį, Jėzau, malšinai.
O, Viešpatie, širdim šaukiu,
Palaimink žmones šio pasaulio,
Pašauk kiekvieną jų vardu,
Te jie pažįsta Tavo meilę.
Atgailos ašaros
Ašaros, bet meilės, rieda,
Širdį palietė kažkas,
Teka skruostais...juk ne gėda,
Atgaila sau kelią ras.
Plauna dulkes nuo paveikslų,
Kabančių širdies erdvėj,
Purvo dėmės...kodėl keista?
Gal nebūni nuodėmėj?
Laukimas
Ryto laukimas,
Aušta,aušta...
Šviesos plitimas-
Melsva,rausta.
Tylos spengimas-
Naktis traukias,
Dienos rietimas
Vyniojas...laukia.
Ir taip kasryt
Stebuklas vyksta,
Įsiklausyt ar
Tau pavyksta?
Veri duris
Į dieną naują?
Kas uždarys
Rytą į saują?
Dangus gabus,
Jo valioj vyksta.
Ryto aušra...
Diena atvyksta...
Jis suvynioja
Rytą į saują,
Paleidžia naują
Dieną pasaulin...
Siela
Ten, kur nurimsta
ilgesio banga,
ten, kur atgimsta
meilė netikėta,
ten, kur arta
nauja gili vaga,
ten, kur daug verkta,
laukta ir skaudėta,
ten, kur palaidota
juodoji paslaptis,
ten, kur duobė
žiojėja iki šiandien,
ten, kur atsiduria
širdis ir atmintis,
ten mums malonė
Dievo duota
atsiranda.
Svajos skaidrumas
Skaidrios, šviesios ir tyros
Lanko širdį svajonės.
Iš dangaus jos vis byra,
Snaigių kelias - klajonės.
Lyg per sietą praleistos,
Be pelų - vien grūdai,
Gal kažkam jos ir keistos -
Tu jau vieną radai.
Ji atskriejo taip tyliai,
Snaigele nusileido,
Toj svajoj žybsi "MYLIU" -
Šviesa jėgą paleido.
Ir ryškus toks skaidrumas,
O tyrumas - saldus,
Svajos gylis, didumas
Meilei taps kaip medus.
Meilę pažinti
Išbandyti visi jau keliai,
Ir išbraidžiotos pievos prie upės,
Sužinot taip norėta giliai,
Kur ta meilė? Miške gal ji supas?
Ir suprast, nei suvokt negali,
Kaip ją šaukti ir kaip prijaukinti,
Gal mus skiria tik žingsniai keli,
Ar ją kviečiant žodžius reikia rinkti?
Lyg kartotų koks balsas širdy -
Tau pirmiausia reik meilę pažinti,
O tu ieškai, lakstai pagiry,
Grįžk namo, laukia ji-laiks nurimti.