Esu Jūratė Minkelienė. Gyvenu Alytuje, su vyru Elvinu auginame dvi dukras: Korneliją 16 m. ir Viltę 10 m. Nuo vaikystės lankiau katalikų bažnyčią, buvau mokoma melstis, tikėti Dievu. Nors laikiau save tikinčia, bet To, kuriuo tikiu, nepažinojau kaip asmeninio Gelbėtojo. Niekada neteko skaityti Jo Žodžio, nesupratau, kad pas Dievą galiu ateiti čia ir dabar ir tokia, kokia esu, kad Jis visada mane priims. Kažkur giliai buvo jausmas, kad aš kažko nesuprantu.
Vieną vakarą mama pakvietė į bažnyčią, kuri yra kitokia, nei mes buvom įpratę matyti: pasakojo, kad ten groja gitara, renkasi daug jaunimo. Kai nuėjome, iš pradžių buvo keista, bet širdį jaudino. Tada dar nesupratau, kad tai – Šventosios Dvasios prisilietimas. 1992 m. priėmiau Viešpatį į savo širdį ir jau 24 m. esu evangelinės bažnyčios dalis ir džiaugiuosi galimybe toliau pažinti Viešpatį.
Pirmąjį eilėraštį parašiau 1992 m. – apėmė tikrai nepaprastas jausmas, nes nei vaikystėje, nei jaunystėje neturėjau nieko bendra su kūryba... Žinau, kad tai – Viešpaties dovana. Dažniausiai eilėraščiai gimdavo po maldos ar buvimo Viešpaties akivaizdoje, kartais giedant Jam giesmes. Šiais eilėraščiais Viešpats mane sustiprina ir paguodžia, tad jei jie sustiprins ir paguos dar ką nors, tai šlovė Jam vienam.
***
Už viską, Dieve, ačiū Tau tariu:
Už tai, ką jau turiu, ir tai, ką dar turėsiu...
Už tą ramybę, kurią šiandien išgyvenu,
Už Tavo žodį, ant kurio aš išstovėsiu.
Už meilės sėklas širdyje,
Už beribį gailestingumą,
Už jėgą gydančią visas ligas,
Įskaitant ir širdies kietumą.
Už džiaugsmo ašaras tikras,
Už viltį ir paguodą.
Už maldą, išsiveržusią iš taip giliai,
Šis mano „Ačiū“ skamba per kukliai.
Tegul giesme pavirtę mano žodžiai
Skambės didingai – iš širdies.
Kiek daug, o Dieve, Tu nepagailėjai
Ir paaukojai dėl manęs.
***
Tavo vardą, Jėzau, kužda šita žemė,
Tavo vardas – medžių šlamesy.
Tavo giesmę čiulba mažas paukštis,
Nors, atrodo, jo net nematyt.
Tavo šilumą atskleidžia gėlės,
Tavo braižas – jūros vandeny.
Tavo balsą aš girdžiu, kur eičiau,
Nes juk visa – Tavo tvarinys.
Tu – Kūrėjas, Tu – Valdovas, Tu – Visatos Viešpats.
Meile kūrei ir mane,
Įpūtei gyvybę savo, kad galėčiau būt gyva.
Nors tada atrodžiau ir menkutė,
Bet dabar – Karaliaus aš dukra,
Norisi dėkot Kūrėjui, nes rūpėjau jau tada.
Tegul žemė ir toliau kuždės,
Tegul medžiai ir toliau šlamės,
Tegul paukštis ir žmogus giedos
Tavo vardą, Dieve, nuolatos.
***
Jei nešaukčiau – argi negirdėtum?
Neprašyčiau – argi man neduotum?
Jei praeičiau – ar neatpažintum?
Jei suklupčiau – rankos argi neištiestum?
Ir taip būna – šaukti negaliu,
Būna taip, kad neprašau,
Pasitaiko – praeinu, o žiūrėk ir suklumpu...
Net jei tu ir slėpsies – Jis matys,
Neturėsi jėgų šaukti – Jis girdės,
Net jeigu praeisi – sulaikys,
Na, o jei suklupsi – atsikelt padės.
Ir nebuvo taip, kad negirdėtum,
Nors ne viską šiandien aš turiu,
Ne viską suprantu.
Nevilčiai parklupdžius ar sukrėtus, Tu kartojai:
„Nebijok! Juk AŠ ESU.“
***
Rytuose žvaigždė sušvito –
Ji mums rodys kelią į Betliejų,
Ten, kur gimė Kūdikėlis.
Daug kas klausinėja: Kur, kada Jis gimė?
Ar karaliaus rūmuos, ar skurdžiam tvartely?
Piemenys pirmi išgirdo didį džiaugsmą šį,
Kuris visai tautai buvo:
Turim, turim Kristų Viešpatį!
Šaukit: „Aleliuja!“, šaukite visi, –
Jo pagarbint eina dideli, maži, stiprūs ir silpni.
Jėzau, Tu didžiausia mūsų dovana,
Nes širdies neslėgs jau nuodėmės našta.
Savo širdį Tau prie kojų nešu dovanų,
Būk pagarbintas, Karaliau,
Aš Tavim tikiu!
***
Prieš daugybę metų nuosprendis Jam nuskambėjo:
„Šioje žemėje pasilikti negali.“
Štai mirties šešėlis priartėjo – visada jis slankiojo arti.
Kaip jauteis, girdėdamas: „Ant kryžiaus!“,
Šiandien galim tiktai numanyt.
Ką jautei, kai kraujas Tau tekėjo
Ir nebuvo kam jo nuvalyt?
O baisiausia – ta vidinė tuštuma –
Tėvas, rodės, irgi prieš Tave.
Bet Jisai didžiavosi Tavim,
Nors už tai reikėjo atkentėt mirtim.
Ta mirtis – tai už tave ir už mane,
Nes kitaip nebūtum Jo sūnus, dukra.
Štai bausmė įvykdyta ir atlikta, –
Taurė iki dugno išgerta, nuodėmė tavoji išpirkta.
Šiandien, broli, sese, nesvyruok,
Drąsiai priešais kryžių atsistok:
Ar matai, kaip Tėvas ir Sūnus su meile žiūri į tave?
Nepaniekink kainos, sumokėtos už save.
Šiandien laimingiausias tu pasaulyje žmogus:
Kristus prisikėlė – atviras dangus!
Didis „Aleliuja!“ tegul skamba tavo širdyje –
Amžiams nugalėta pragaro tamsa.
Kristus prisikėlė! Jam šlovė visa!
***
Pasitikėk Dievu
Pasitikėk Dievu, kur tu bebūtum,
Pasitikėk Juo visada:
Pasitikėk, kai tau bus lengva
Ir kai pečius užguls sunki našta.
Pasitikėk! Nors patikėti bus nelengva,
Galbūt atrodys, kad atėjo pabaiga...
Tačiau tvirtai žinok –
Pasitikėdamas tu eisi tik į priekį,
Ir dar žinok – pasitikėjimas Dievu yra jėga.
***
Aš tikiu
Aš tikiu – ateis diena,
Kai pamatysiu Tavo šlovę.
Aš tikiu – ateis diena,
Kai nuo pečių nukris sunki našta.
Džiaugsmas ateis – kur liūdesys,
Skausmo neliks – saulė nušvis.
Ledas širdy kaip snaigė ištirps,
Rankos nuleistos vėlei pakils.
Tavo Dvasia mus vėl aplankys,
Tavo ramybė bus su mumis.
Ar tu tiki tokia diena,
Kai Jo šlovė pasieks tave,
Kai liūdesys džiaugsmu pavirs,
Ir tavo rankos vėl į dangų kils?
***
Laikyk mane
Laikyk mane tvirtai už rankos,
Laikyk mane ir nepaleisk.
Statyk mane ant savo Žodžio,
Kuris išlieka amžinai.
Tik Tu, tik Tu gali
Išlaisvint tai, ko nieks išlaisvinti negali.
Tik Tu, tik Tu gali
Mane pakeist, jei aš paklusiu Tavo valiai.
Tu gali mane išlaisvint,
Tu gali mane išgydyt,
Jeigu mano širdis pasiliks Tavyje.
Tu gali – kas neįmanoma.
***
Pagal 139 psalmę
Viešpatie, Tu taip gerai mane pažįsti,
Matai, kaip vaikštau ir kada ilsiuos.
Tu matai kiekvieną mano žingsnį,
Ar jis teisingas, ar klaidus.
Na, o kur dar mintys mano galvoje –
Jos kaip vėjas lekia, jų pati pagauti negaliu...
Bet juk Tu ir jas pažįsti,
Supranti ir tai, ko aš visai nesuprantu.
Kartais man pritrūksta žodžių
Apsakyti tai, ką aš išgyvenu ir ką jaučiu.
Ir tuomet, dar nepratarus man nė vieno žodžio,
Tu padrąsini: „Tik nebijok – Aš girdžiu ir suprantu.“
Kai ateini ir prabyli, nelieka vietos abejonėms širdyje,
Ir net tamsioj nakty šviesu kaip dieną.
Žinai – Jis tave kūrė ir žino viską
Ir ne tik apie tave.
***
Kaip gera
Kaip gera pasėdėt prie Tavo kojų
Ir prisiglausti prie Tavos širdies.
Leisk man išgirsti Tavo Žodį,
Kuris pakeistų viską iš esmės.
Jis apvalytų mano sielą,
Suteptų ten kraujuojančias žaizdas,
Sugriautų išdidumo bokštą,
Kuris man trukdo pamatyt savas klaidas.
Kaip gera vėl pajusti atleidimo jėgą,
Suvokt, kaip brangiai kainavai,
Nors nieko pats neužsitarnavai...
Kaip gera pasėdėt prie Tavo kojų
Ir nebijot ateit tokiam, koks ir jauties.
Kokia palaima jausti ir girdėti švelnų balsą
Tave karštai pamilusios širdies.
***
Kaip daiktas Tavo namuose
Kaip daiktas Tavo namuose
Kiekvienas turi savo vietą.
Tu klausi: „Kur vieta mana?
Kur Jo namuose man stovėti?“
Vienur, manai, per didelė garbė,
Kitur – per prasta, maža vietos,
Kokia ta paskirtis ir kur prasmė?
Neklausk savęs – liksi be vietos.
Sukurtas kūrinys esi Jo rankų,
Jam panorėjus ir gimei.
Šioj žemėj Jis turi tau vietą,
Jis mato tave ten, kur tu savęs dar nematai.
Neišmintinga klaust Kūrėjo:
„Kodėl mane Tu tokį padarei?“
Savęs Jis dalį kurdamas įdėjo,
Ir tu puikiausiai tai žinai.
Beribė meilė tave kūrė, įdėjo visą širdį.
Tegul kiekvienas girdi: „Yra ir tau vieta –
Ne bet kieno, o Visagalio paskirta.“
Vieta, kuri nebus tuščia,
Nes Tėvo akys mato ten tave.
***
Ko tau bijoti?
Ko tau bijot, jei Visagalis tavyje?
Nėra didesnio už Tavąjį Dievą!
Didžiausiom abejonėm tu nepasiduok –
Ir priešam, kurie laukia tavojo kritimo.
Tu nebijok!
Nes su tavim – daugiau negu su jais:
Visuos keliuos tave Jo angelai palydi.
Tvirtai ant Dievo Žodžio atsistok –
Pirmiausia, ką išgirsi, tai ir bus – tik nebijok.
Jo vardo valdžia – stipresnė nei priešo jėga, –
Tad ko gi tau bijoti,
Jei Visagalis už tave?
Žmogau, tu gyveni ramus, teisus,
Bijaisi Dievo, vengi pikto...
Turėtum džiaugtis laime per visus gyvenimo metus,
Bet išbandytas būsi ir pasvertas Dievo.
Išbandymas ateis ne dėl blogų darbų,
Ne dėl didžiulių nuodėmių.
Malonę Jo akyse tu turi –
Ir per išbandymų slėnį su tikslu eini.
Patyrus kančią, sukrėtimą, iš karto kyla klausimų:
Už ką, dėl ko tiek patiriu kančių?
Gal nusidėjau aš,
O gal tėvai padarė daug klaidų?
Sustoju prie pasirinkimų aš dviejų:
Prie tų, kur klausinėja priežasčių,
Arba prie tų, kurie Kūrėjui lenkiasi be išlygų ir klausimų.
Savy šaukiu, kad aš nesuprantu,
Bet, Viešpatie, Tavim pasitikiu, Tavim tikiu!
Sunku, tikrai labai sunku,
Galvoj – daugybė klausimų...
Ir parama tuomet nevykusi draugų,
Tačiau skausme aš suprantu:
Jis – čia, šalia, nors ir baisu.
Tai – Jo valia, kurios dalis ir aš esu.
Už ištvermę – šlovinga pabaiga:
Gailestingumas, dviguba palaima ir gausa...
Šiandien tikiu ir guodžiuos pažadu šventu,
Kad VISA JIS ATSAKO REIKIAMU METU.
***
Eilėraštis be galo
Išauš nauja diena –
Tai rytas po nakties.
Jis gali tau atnešti
Daug džiaugsmo ir vilties.
Tik sąlyga tam būtina, –
Pabudęs ištari „Sveika, brangi Šventa Dvasia.“
Pirmieji žodžiai Tau skirti
Galbūt mieguisti, bet užtat tikri.
Ir po šių žodžių nepajusi, kaip visa diena
Bus tau iš Viešpaties kaip dovana.
Atėjus vakarui, giedosi ir dėkosi,
Kad puikią dieną tu turėjai,
O atsigulęs pasakysi:
„Labanakt, Viešpatie, šiandien man daug padėjai.“
Ir vėl išauš nauja diena…