Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 3–4).
Dėkoju mūsų Viešpačiui už Jo beribę paguodą ir globą mano sielvarte. 2015 metais, po kartu praleistų puikių vasaros atostogų, netrukus patyriau netektį – netikėtai mirė vyras. Žinoma, tai sukrėtė, bet ačiū Viešpačiui už stebėtiną galią ir ramybę tomis dienomis išlaikyti pusiausvyrą ir sutvarkyti visus iškilusius reikalus. Viešpaties paguoda tapo man lyg kasdienė duona: aš galvojau apie save ir savo skausmą, o Jis ramino mano širdį, tikindamas, kad mano vyrui dabar labai gerai – jis Jo glėbyje. Šiais žodžiais guodžiau ir mūsų sūnų.
Esu labai dėkinga Kauno bendruomenės „Tikėjimo žodis“ žmonėms už paguodą, buvimą kartu ir visokeriopą pagalbą tomis skaudžiomis akimirkomis. Praėjo jau daugiau kaip metai... Esu dėkinga Viešpačiui, kad Jis neapleido, bet visaip guodžia, stiprina ir rūpinasi manimi. Noriu Jam padėkoti ir už šios vasaros atostogas, kurios man, dirbančiai gana sunkų kūrybinį darbą su paaugliais, labai svarbios – apie jas ir noriu kiek papasakoti.
Kiekvienais metais atostogas leisdavome kartu su vyru jo tėviškėje Salake – gražiame ežerų ir miškų apsuptame miestelyje (Zarasų raj.). Dar pernai drauge su vyru planavome 2016 metų vasarą vieną mėnesį atostogauti, kaip įprasta, Salake, o kitą – paviešėti Kanadoje, pas vyro brolį. Bet, kaip Patarlių knygoje rašoma, žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius (Pat 16, 9).
Kai siela aptemdyta liūdesio ir skausmo, sunku matyti ateitį. Tad ir savo būsimas atostogas mačiau kaip dykumą, sielvarto ir ašarų slėnį. Su sūnumi planavome į Salaką vykti po Kauno krašto Palapinių šventės. Drauge žadėjo vykti ir viena draugė. Tačiau sūnaus planai pasikeitė, o ir mano draugė, žadėjusi vykti kartu, persigalvojo. Viena ten važiuoti tikrai nenorėjau. Mintyse šmėkščiojo ir gąsdino apleistos, žole apaugusios sodybos ir kapų vaizdai... Taigi iš karto išvykti nepavyko. Aš esu įpratusi ir mėgstu planuoti veiklą, todėl, jei man nesiseka veikti pagal numatytą planą, išgyvenu tarsi „kaulų laužymą“.
Tačiau praėjus kuriam laikui viskas įsisiūbavo ir vyko visiškai kitaip: mane į sodą pailsėti pasikvietė mano brolis su broliene: buvau lepinama pirtimi, žuvimi, trešnėmis ir galėjau mėgautis saulėta diena. Po kelių dienų drauge su jais aplankėme ir mūsų tėviškę – Varnius, apvažiavome Žemaitiją. Dar vėliau sūnus pasikvietė savaitei į Palangą, iš kur kartu su jo draugais aplankėme istorines Liepojos vietas, pajūrį. Ir tik liepos antroje pusėje su sūnumi išvykome į vyro tėviškę, Salaką. Žinoma, ten nuvykus vaizdelis pasitiko ne koks: sodybos kieme žolė buvo užaugusi iki juosmens, bet jau tą pačią dieną ją dalgiu nušienauti pasisiūlė pažįstamas miestelio gyventojas. Pas mane kasdien užeidavo ar man skambindavo ten pat atostogavusios vilnietės draugės – vis kviesdavo maudytis, uogauti, grybauti ar šiaip pabendrauti.
Vieną dieną su sūnumi ir jo draugais dar aplankėme Daugpilį, ir po šios kelionės jis išvyko. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau – likti viena. Bet Viešpats jau buvo paruošęs mano širdį ir toliau gaivino, gydė ją žodžiais: Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 17).
Draugėms padedant, iš jų suneštų gėlių daigų kieme padariau alpinariumą, puoselėjau svetingumą ir vaišingumą: kviečiausi drauges ir kaimynes pusryčiauti, pietauti, teigdama, kad žmogus yra svarbiau už darbus (tuo įtikinti to krašto žmones yra nelengva!). Buvau suplanavusi dažyti senus namo langus, bet iš Viešpaties malonės užsisakiau naujus langus, kuriuos man atostogaujant ir sudėjo. Sūnus, atvykęs po dviejų savaičių, stebėjosi įvykusiais pokyčiais, o ir draugės sakė, kad per tą vieną mėnesį padariau neįtikėtinai daug.
Vienatvė ir liūdesys šmėkščiojo, bet neužvaldė. Mano širdyje visada skambėjo giesmė. O atostogoms baigiantis, viena salakiškė moteris, iš kurios pirkdavome pieną, dar pridėjo visokių vaišių – išlydėjo mus su sūnumi į Kauną kaip mama.
Nors sielą vis dar aplanko liūdesys ir sielvartas, bet aš žinau, kad Viešpats, mūsų Dievas, yra mano stiprybė, tvirta pagalba bėdoje, todėl nesvyruosiu (žr. Ps 46, 1; 62, 6–8). Per atostogas skaičiau Henrio J. M. Nouweno knygą „Vidinis meilės balsas. Kelionė per kančią į laisvę“ – Viešpats stiprino ir vedė iš tamsos į šviesą, mokydamas einant šiuo slėniu visa siela įsikibti į Jį, puoselėti santykius su Juo, paprastai ir šiltai bendrauti su žmonėmis. Esu Viešpačiui nepaprastai dėkinga. Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5).