Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis – nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas (Jok 3, 5–6).
Apaštalas Jokūbas rašo apie vieną iš mažiausių mūsų kūno narių, liežuvį, ir sako, kad jis, nors ir yra mažas, giriasi didžiais dalykais. Jokūbas įspėja krikščionis, kad liežuvis, jei jo nepažabosi, gali pridaryti daug bėdos. Keli neapgalvoti žodžiai „padega didžiausią girią“, kaip ir nuo mažos miške paliktos stiklo šukės, saulei gerai pakaitinus, įsiliepsnoja gaisras. Ar mūsų žodžiai iš tiesų turi tokią galią? Taip, todėl turime būti atsargūs ir galvoti, ką kalbame, – turime budėti prie savo burnos.
Pagrindinis žmonių užsiėmimas kompanijoje dažnai yra plepėjimas. Tiek vyrai, tiek moterys apkalbinėja vieni kitus. Todėl Saliamonas taikliai sako: Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius (Pat 18, 8). Mes, krikščionys, turime budėti ir nesivelti į apkalbas. Šioje sferoje vyksta intensyvi kova.
Kalbos prieš kitus
Skundo prieš vyresnįjį nepriimk, nebent liudytų du ar trys liudytojai (1 Tim 5, 19). Šventasis Raštas moko, kad nedera klausyti tų, kurie kaltina ar šmeižia vyresniuosius. Jei pritari ar klausai ir tyli, taip pat esi kaltas dėl to. Tikrais liudytojais gali būti tik tie, kurie iš tiesų matė faktus. Mes labai dažnai užmirštame, kas parašyta Dievo žodyje – brolių kaltintojas puolė ir puls Bažnyčią tol, kol žemė gyvuos.
Žvilgtelėkime į Senąjį Testamentą. Skaičių knygos 12 skyriuje rašoma, kaip Mirjama ir Aaronas priekaištauja Mozei dėl vedybų. Jie turbūt ilgai jį stebėjo, ieškojo, prie ko prikibti, ir pradėjo priekaištauti, kad jis vedė etiopę. O kaip į tai reaguoja Viešpats? Jis sudraudžia Mirjamą ir Aaroną: Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę? Ir Mirjamą ištinka raupsai... Manau, iš šios istorijos galime labai daug pasimokyti.
Kristus daug aiškiau mato mūsų klaidas, bet niekada nesmerkia – Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti (Lk 9, 56), o mes linkę smerkti, apkalbinėti... Ar Viešpats davė mums teisę teisti tuos, kuriuos Jis išsirinko, patepė, paskyrė tarnauti? Tai – Jo žmonės, vedantys Jo Bažnyčią. Jis išsirenka netobulus, bet norinčius Juo sekti žmones, kurie pasiryžę aukoti savo gyvenimą dėl Jo.
Dievo žodis aiškiai sako: Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! (Jok 4, 11). Apkalbinėjimas yra nuodėmė, į kurią turbūt lengviausia įpulti. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas (Mt 12, 36–37).
Bendrauti turime atsakingai. Stebėkime, ką ir kaip kalbame, nes turėsime duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą žodį. Kam duosime apyskaitą? – Teisėjui, t. y. Viešpačiui. Atėjus vakarui, apmąstykime, ką kalbėjome per dieną, ar daug pasakėme tuščių žodžių, ir atsiprašykime Viešpaties.
Patarlių knygoje daug rašoma apie liežuvį: Kas turi supratimą, susilaiko kalboje, protingas žmogus turi romią dvasią. Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu (Pat 17, 27–28). Kuo arčiau Dievo būsime, tuo didesnę atsakomybę jausime už pasakytus žodžius.
Kalbos apie save
Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų (Pat 21, 23). Turime budėti prie savo liežuvio ir stebėti, ką sakome ne tik apie kitus, bet ir savo atžvilgiu. Kalbėkime tai, kas statydina, o ne tai, kas griauna, nes žodis yra tikrai galingas ginklas. Tiek negatyvūs, tiek pozityvūs žodžiai kuria ir dažnai sugrįžta kaip bumerangas.
Papasakosiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Mano sūnus lankė sporto treniruotes ir aš, rašydama savo draugei elektroninį laišką, parašiau, kad mano sūnui „galva pramušta“ dėl sporto. Po dviejų valandų grįžo mano sūnus sužeista kakta. Mūsų mintys ir žodžiai materializuojasi.
Kalbėdami apie save neigiamus žodžius, mes atskiriame save nuo palaiminimų. Kad ir kokioje situacijoje būtume, kalbėkime tikėjimo kupinus žodžius. Prisiminkime ir cituokime Dievo Žodį. Kai ateina baimė, suspaudimai, garsiai išpažinkime Dievo žodį. Pavyzdžiui, jei kankina baimė, išpažinkime: Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7) arba prisiminkime kitą Šventojo Rašto eilutę, pavyzdžiui: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13).
Dar vienas pavyzdys: praėjusį pavasarį užčiuopiau krūtinėje negerą darinį. Tačiau, užuot pradėjus nervintis, kiekvieną dieną garsiai išpažindavau Dievo žodį: Aš ne mirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus (Ps 118, 17). Kai važiavau į Vilnių pas gydytoją, buvau visiškai rami. Aš nepasidaviau baimei, netikėjimui, neišpažinau neigiamų dalykų ir pati net stebėjausi vidine ramybe. Ačiū Dievui už Jo galingą žodį! Pirmiausia turime keisti savo mąstymą, tada keisis ir mūsų kalbėjimo būdas.
Negatyvių žodžių pasekmės Izraelio tautai
Skaičių knygos 13 ir 14 skyriuose užrašyta istorija apie 12 žvalgų, kuriuos Mozė išsiuntė išžvalgyti Kanaano šalies. 40 dienų žvalgai vaikščiojo po Kanaano žemę ir sugrįžo su dviem skirtingomis žiniomis: Kalebas ir Jozuė atnešė gerą žinią: Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti (Sk 13, 30), – jie žinojo, kad Dievas kovos už juos. O kiti dešimt atnešė visiškai priešingą žinią: Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės (Sk 13, 31). Izraelio tauta patikėjo negatyviais žvalgų ištartais žodžiais, nors jie girdėjo ir tai, ką kalbėjo Kalebas su Jozue. Tauta pradėjo panikuoti ir priekaištauti: Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą (Sk 14, 4). Taigi, žvalgai savo negatyviais žodžiais sugriovė tai, ką Viešpats jiems buvo numatęs.
Kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote (Sk 14, 28). Dievas atmetė juos, nes jie patikėjo neigiamais žodžiais ir juos kalbėjo. Tie, kurie murmėjo, mirė dykumoje – jie neįėjo į Kanaano žemę.
Ką sėjame, tą ir pjausime. Ką kalbame, tą ir gauname. Ši istorija užrašyta mums kaip pavyzdys, raginantis pasitikėti Dievu, prašyti parodyti situaciją taip, kaip Jis ją mato, ir kalbėti teigiamus dalykus, kalbėti tikėjimą, nes Dievas atsako pagal mūsų žodžius. Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos. Žmogus pasitenkins savo burnos vaisiumi, ir jam bus atlyginta pagal jo rankų darbą (Pat 12, 13–14).
Pabaigai noriu padrąsinti nenusiminti, bet kiekvieną dieną prašyti Šventosios Dvasios mums padėti. Dažnai aš meldžiuosi pagal šias Šventojo Rašto eilutes: Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris (Ps 141, 3) arba Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano stiprybe, mano atpirkėjau (Ps 19, 14). Amen.