Pirmajame amžiuje Atėnai vis dar garsėjo kaip antikinės kultūros centras, nors nuo miesto aukso amžiaus jau buvo praėję keli šimtmečiai. Daugybė didingų šventyklų, išpuoštų graikų meno šedevrais, liudijo miesto gyventojų religingumą ir gerovę. Atėnai buvo Romos imperijos filosofinės minties sostinė.
Ir štai, į miestą atvyksta vidutinio amžiaus žydų tautybės vyras. Niekas iš miesto gyventojų nežino, jog tai apaštalas Paulius. Jis vaikščioja miesto gatvėmis ir, sukrėstas daugybės šventyklų vaizdo, su skausmu bei liūdesiu mąsto apie miesto gyventojus. Jie manosi esą labai dievoti, gyvena išmintimi garsėjančiame mieste, o yra visiškai pasiklydę, pametę paprasčiausią sveiką nuovoką. Tai, kuo jie didžiuojasi, iš tiesų kalba apie didelę gėdą. Daugybė skulptūrų, vaizduojančių graikų panteono dievus, iškaltų iš marmuro, papuoštų auksu, – talentingų žmonių rankų darbai iškalbingai liudija, kad šventyklų tarnai, kurie jas užsakė, menininkai, kurie darė, ir žmonės, kurie tose šventyklose garbina, pamynė tiesą ir elgiasi taip, lyg visiškai nepažintų savo Kūrėjo.
Tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 1 skyriaus 19–23 eilutės).
Beveik prieš du tūkstančius metų užrašytos apaštalo mintys meta iššūkį ne tik jo amžininkams, bet ir mums, gyvenantiems šiandien, nes ir mes vis dar didžiuojamės paklydusių žmonių kūriniais, skirtais garbinti netikrus dievus.
Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. <...> Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių“ (Apaštalų darbų 17 skyriaus 24–25 ir 30–31 eilutės).
Gabrielius Lukošius