Kai prarandame viltį

Man patinka Velykos – tai tikrai puiki ir džiaugsminga diena. Velykų rytą visi džiaugiamės: „Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!“ Bet kai pagalvoju apie Didįjį penktadienį, mano širdis pasrūva ašaromis. Tai – didžios kančios atminimo diena, kai visas pasaulis nusidažė nuodėmės spalvomis ir velnias triumfavo.

Prieš keletą metų aš panirau į gilią depresiją. Gyvenimas atrodė visiškai bespalvis. Verkdavau dėl pačių menkiausių priežasčių, o kartais net ir visai be jokios priežasties. Jaučiausi tarsi krentanti į „juodąją skylę“ ir esu visiškai bejėgė šį kritimą sustabdyti.

Daug problemų tiesiog sukrito į krūvą: mano vyras paliko mūsų šeimą, o mūsų vaikai nusprendė, kad jokio Dievo nėra. Jų iliuzijos dužo, tad jie buvo labai pikti, o visoms kančioms išlieti namai buvo tinkamiausia vieta. Pašlijo ir mano sveikata, turėjau viena pati pasirūpinti savimi, nes suaugusios dukros gyveno savo gyvenimą.

Prisipažinsiu, jog tuomet jaučiausi pasiekusi vieną pačių žemiausių taškų savo gyvenime. Prieš kurį laiką dar tvirtai pasitikėjau Dievu, tačiau tuo sunkiu momentu reikėjo labai daug tikėjimo, kad vis dar tikėčiau, jog Dievas mane myli. Nesiliaujantis skausmas mane įtikino, kad situacija jau niekuomet nepasikeis. Trumpai tariant, jaučiausi beviltiškai.

Draugai bandė man padėti kuo tik galėjo: atnešdavo maisto, drauge su manimi melsdavosi ir drąsino nepasiduoti. Esu dėkinga už jų pastangas, bet, nepaisant visko, vis tiek jaučiausi palaužta ir nemačiau jokios vilties.

Man nepatiko aptarinėti savo problemas, nes, mano manymu, niekas negalėjo suprasti mano skausmo. Mylintys mane žmonės bandė man patarti, bet aš nesugebėjau tos pagalbos priimti.

Kai sudūžta svajonės

Vieną rytą galiausiai pasiryžau keliems draugams papasakoti, kaip aš jaučiuosi. Kalbėti nenorėjau, bet žinojau, kad šventųjų padrąsinimas turi didelę jėgą. Nenorėjau, kad mano širdgėla galutinai sutraukytų draugystės saitus.

Bet vos pradėjus mūsų pokalbį, aš tiesiog negalėjau ištarti nė žodžio. Jaučiausi visiškai apsikvailinusi ir pradėjau verkti. Draugų paguoda, nors jie buvo nuoširdūs, manęs nestiprino. Niekas negalėjo pakeisti susiklosčiusios situacijos. Ėmiau net abejoti, ar tai padaryti sugebėtų net Dievas.

Draugai palaikė mane ir sėdėjo šalia manęs, nepratardami nė žodžio. Po ilgos pauzės viena iš mano draugių prašneko. Niekuomet nepamiršiu jos žodžių.

„Kai galvoju apie tave ir už tave meldžiuosi, matau tokį paveikslą: Jėzaus mokiniai ir Jėzaus motina Marija rauda Jėzaus kryžiaus papėdėje. Jie laikosi drauge, bando vienas kitą paguosti. Jie stengiasi rasti paaiškinimą tam, kas įvyko, bet tai nieko nekeičia...

Dangus visiškai juodas. Visos viltys prarastos. Jų svajonės sudužo. Rytdiena nežada nieko gero.

Tas Didysis penktadienis jiems yra pati tamsiausia jų gyvenimo diena. Bet yra vienas dalykas, kurio jie nežinojo... Artėja Velykos!“

Dievas dar nepadėjo taško

Artėja Velykos!

Išgirdusi šiuos žodžius tiesiog netekau amo.

Jokie mano draugų išsakyti žodžiai anksčiau neteikė man paguodos ir nusiraminimo. Tačiau dabar mano širdį užliejo neapsakoma ramybė.

Žinoma, juk ateina Velykos!

Aš lioviausi verkusi. Niekada nebandžiau savęs įsivaizduoti tarp Jėzaus pasekėjų, stovinčių prie Jo kryžiaus. Šventasis Raštas sako: Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija – Kleopo žmona, ir Marija Magdalietė (Jn 19, 24–25). 

Anksčiau niekuomet nebuvau susimąsčiusi, ką Didįjį penktadienį išgyveno Jėzaus draugai. Jo mokiniai ir sekėjai, kurie visą savo tikėjimą ir viltis buvo sudėję į Jėzų, dabar savo akimis matė, kaip Jis miršta. Bandydama tai įsivaizduoti, aš tiesiog susitapatinau su jais, su jų būsena. Jie žinojo, ką reiškia likti be vilties. Jų svajonės buvo sudaužytos. Jų gyvenimas buvo sugriautas. Jų planai – sužlugdyti. Nebeliko nieko, į ką būtų galima atsiremti.

Tuo metu jie galėjo matyti tik dalį viso paveikslo. Tik tiek jie ir tematė.

Aš, kaip ir jie, negalėjau matyti, kad esamoje situacijoje Dievas galėtų padaryti ką nors gero. Tačiau, kai aš leidau tam Didžiojo penktadienio vaizdiniui mane persmelkti, aš supratau, kad mano istorija dar  nebaigta. Dievas dar nepadėjo taško. Ir ne visos viltys dar prarastos.

Grožis vietoj pelenų

Tą sunkią akimirką mano draugės išsakyti žodžiai suteikė man neapsakomą paguodą ir guodžia iki šiol. Jau daug metų aš tvirtai laikausi įsikibusi to skyriaus ir tos scenos prie Kryžiaus. Tai mane labai padrąsina. Ir teikia mano gyvenimui viltį. Tai primena man, kad Dievas ir iš pelenų gali sukurti grožį.

Supratau, kad mano kentėjimai tėra laikini, kad vieną dieną visa tai baigsis. Suvokiau, kad mano kančia nėra beprasmė, kad tai ne tuščiai bėgantis laikas. Viskas išeis į gera, ir mano kentėjimai gali išaukštinti Dievą. 

Nors šią patirtį aš išgyvenau prieš keletą metų, tos dienos nepamiršiu niekuomet. Ji padovanojo man viltį. Ne dėl to, kad visos sudėtingos aplinkybės galėtų pasikeisti per naktį, bet kad tas pasikeitimas, kaip pats faktas, yra įmanomas. Ir vieną dieną tai tikrai įvyks.

Tą dieną aš suvokiau, kad į gyvenimą žiūriu tik iš vieno kampo, tad matau tikrai ne visą paveikslą. Net negalėjau įsivaizduoti, kaip greitai ir kokiu kampu viskas gali tiesiog imti ir pasikeisti. Galbūt skausmingai išgyventa naktis yra paskutinėm ir auštanti aušra atneš begalinį džiaugsmą...

Galbūt man dar teks verkti, galbūt ta tamsi naktis užtruks kiek ilgiau nei trunka viena naktis... Bet aš tikrai žinau: artėja Velykos!

 

www.desiringgod.org

vertė Jurgita Ratautienė