Antras sekmadienis po Velykų. Mums šis laikas – tai tolstantys šventės įspūdžiai, kurie vis blankiau iškyla atminty.
O tuomet, kai po siaubingo nukryžiavimo prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus Nazarietis pasirodė savo mokiniams, tas pasirodymas nebuvo vienintelis susitikimas su savo Mokytoju, kurio vaizdai atmintyje einant dienoms tik iš lėto blanko. Susitikimų buvo daugiau. Mirtį įveikęs Jėzus Kristus per keturiasdešimt dienų daug kartų pasirodė apaštalams, kol jų akivaizdoje įžengė dangun.
Kristaus mokiniai (Petras, Jokūbas, Jonas, Andriejus ir kiti apaštalai) dar labai miglotai suvokė, kas iš tiesų įvyko. Kiekvienas susitikimas su prisikėlusiu Mokytoju stiprino ir gilino atgimusį tikėjimą. Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, visos Jo pasekėjų turėtos viltys žlugo. Jie laukė, kad Mokytojas taps Izraelio Karaliumi, Dievo suteiktų antgamtinių galių dėka išvaduos savo tautą iš Romos imperijos priespaudos ir galiausiai taps visų tautų valdovu. Turėdami tokius lūkesčius jie atėjo su Jėzumi į Jeruzalę likus kelioms dienoms iki Paschos (šventės, kurios metu izraelitai mini tą dieną, kai Dievas išvedė jų protėvius iš Egipto vergijos). Ir staiga šventės išvakarėse šventyklos sargyba Jėzų suima, aukščiausias tautos teismas Jį apkaltina piktžodžiavimu, pasmerkia mirties bausmei ir atiduoda Romos kareiviams nukryžiuoti. Pasekėjų tikėjimas Jėzumi, kaip Dievo siųstuoju Izraelio karaliumi, mirė.
Tie jauni vyrai buvo paprasti ir nuoširdūs žmonės. Jie iš visos širdies troško tarnauti savo protėvių Dievui. Sukrėsti juos ištikusios tragedijos, apaštalai slėpėsi, bijodami, kad, jeigu pasmerkė bei nukryžiavo jų Mokytoją, juos taip pat suras.
Tačiau štai – nevilties uždanga plyšo: juos, besislepiančius, slegiamus baimės bei nevilties, aplankė iš numirusių prisikėlęs Jėzus Kristus. Jų tikėjimas atgijo, atgimė, pakilo iš mirties. Kiekvieną kartą susitikdami su Jėzumi, apaštalai vis aiškiau suvokė, kad yra nesuvokiamai didingo įvykio liudininkai. Jėzaus prisikėlimas nebuvo gudriai sugalvota legenda (tokią galimybę baisu net įsivaizduoti: nevilties prislėgti žmonės sumano pasakišką mitą ir tokiu būdu paslepia savo neviltį).
Jėzus prisikėlė iš tikrųjų. Todėl ir mes po dviejų tūkstantmečių kalbame apie šį įvykį.
Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 6 skyriaus 9 eilutė).
Gabrielius Lukošius