Meninė Šventojo Rašto interpretacija (Jn 7, 37–8, 12).
Didysis šventės šurmulys jau nurimo. Septynias dienas gyvenę palapinėse, o aštuntąją paminėję ypač triukšmingai, visi grįžo į namus. Jeruzalė ištuštėjo ir ilsėjosi, atlikusi svarbią priedermę, kaip Dievas ir buvo prisakęs: Atsimink, kad buvai vergas Egipte, todėl laikykis šių nuostatų. Palapinių šventę švęsk septynias dienas, kai būsi suvalęs javų ir vynuogių derlių (Įst 16, 12–13).
Prie namų suręstose laikinose pastogėse-palapinėse ankstyvas rytys plaikstė likusius po šventės kaspinus ir plėšė užkaišiotų šakelių apdžiūvusius lapus. „Septynias dienas gyvenkite palapinėse, kad visos jūsų kartos žinotų, kad palapinėse Aš apgyvendinau Izraelio sūnus, išvesdamas juos iš Egipto, – vis skambėjo žodžiai iš Toros. – Atsimink, kad buvai vergas Egipte...“
Viešpats išlaisvino visą tautą iš priespaudos ir vergijos! Nelengvas turėjo būti tas procesas: gyvenimas dykumoje, palapinėse, vis keliaujant, tačiau iš tiesų tolstant nuo vergovės žemės, tolstant nuo prispaudėjo faraono. Ir tik vienintelė mintis, kad Dievas veda į pažado žemę, kurioje laukia nauji namai, naujas gyvenimas, turėjo guosti ir stiprinti keliaujančiųjų viltį. Jis nenuvylė! Štai ta pažado žemė, kurioje gali nurimti Dievo žmonių sielos. Ir nors išlaisvinimo kelionė skausminga, vis dėlto tai didelis džiaugsmas, ir verta tai atsiminti visose kartose, kaip Dievas ir pasakė.
Anuomet Dievas išlaisvino Izraelį, išlaisvins ir dabar! Ir kodėl taip atsitinka su ta Dievo tauta: jei ne vienaip, tai kitaip varginama... Dabar, štai – viešpatauja romėnai: pyktis, vaidai, paleistuvystės, žudynės, nepakeliami mokesčiai... Tikrai turi ateiti pažadėtasis Mesijas ir visiems laikams padaryti tvarką!
Beje, šventėje kaip niekada anksčiau buvo galima nujausti Gelbėtojo laukimą. Kažkas net sakė girdėjęs kalbant apie ateinančią naują karalystę... O vakar, aštuntąją didžiosios šventės dieną, tas matytas vyrukas iš Galilėjos tikrai atrodė panašus į Dievo pranašą. Per iškilmę šventyklos kieme, kai kunigai pylė vandenį ant aukuro (na, kad Dievas palaimintų savo ištikimos tautos žemę ankstyvuoju ir vėlyvuoju lietumi), šitas skardžiu balsu užriko: Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Visiems pasirodė, kad per jį prakalbo Dievas. Taip sklandžiai jis apie tą vandenį kalbėjo... (Jn 7, 37).
...Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria...
Ir dar šaukė (tikrai atrodė, kad Dievo vardu!): Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės (Jn 7, 38). Taip, reikia vandens… viskas aplink išdiūvę. Nuolat tekantis šaltinis viską pakeistų… Gyvojo vandens upės…
Stipri buvo šventė. Matyt, ateinantys metai bus palaiminti. Jei tas pranašas kalbėjo apie gyvojo vandens upes, tai derlius turėtų būti geras. Reiktų dar labiau tikėti Dievu, kaip anas ir šaukė. Broliai judėjai tikrai teisingai atgailavo ir aukos buvo gražios. Tiesa, nebuvo labai gausios, bet visi nuoširdžiai aukojo mūsų vieninteliam Dievui – kas kiek galėjo, kiek kam užderėjo... Šlovė Jam per amžius!
…Ankstyvas rytas. Menka gaiva jau traukėsi nuo pirmųjų kylančios saulės spindulių. Perdžiūvusios rudens dulkės sūkuriavo ratais. Tik Alyvų kalne dar jautėsi nakties vėsa. Tačiau tik nusileidus į slėnį ir artinantis prie miesto vėl galėjai pajausti išdžiovintos vasaros dvelksmą.
Tvirti jauno vyro žingsniai pasuko šventyklos link. Štai ir šventyklos kiemas. Didžiulėje, siena apjuostoje erdvėje kažko lūkuriuodamos jau stypiniavo žmogystos. Pašnekesiai rutuliojosi apie paskutinius įvykius Jeruzalėje: „Gal jis iš tiesų pranašas?!“ Kiti tvirtino: Jis Kristus! Dar kiti prieštaravo: Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos?.. (Jn 7, 41). Pastarosiomis dienomis pasirodęs naujasis mokytojas abejingų nepaliko. Net šventyklos sargybiniams vakar teko aiškintis aukštiesiems kunigams, kodėl Jo nesuėmė ir neatvesdino, kaip jiems buvo liepta. O jie girdėjo, jie tikrai klausėsi Jo ir grįžę kunigams pasakė: Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs kaip šis! (Jn 7, 45–46).
Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi? (Jn 8, 2–5).
Moteris stovėjo nepakeldama akių, stengdamasi uždengti apnuogintus pečius, ir laukdama neišvengiamo nuosprendžio keistai trypčiojo. Graži buvo moteris. Visų žvilgsnius traukė jos lygi oda, išskirtinai šviesūs banguoti plaukai ir tos akys: tokios gilios, liūdnos, lyg nepasotintos ir kažko laukiančios, ieškančios, maldaujančios… Dabar ji stovėjo viduryje, tarp pulko vyrų, kaip koks per daug gražus daiktas, kaip gera priemonė pamokymui, nes jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės (Jn 8, 6).
Vieni stebėjosi: „Ką gi Jis daro? Kodėl neatsako?“ Kiti naudodamiesi proga bėrė įstatymo reikalavimus ir dėstė, kaip jų reikia laikytis: „Kaip po tokio didžio apsivalymo per šventes galima taip žemai pulti ir niekinti Dievo nustatytą tvarką? Tikra gėda! Mes, fariziejai ir išmanantys Raštą, taip stengiamės išlaikyti tvarką šitoj Dievo apleistoj tautoj. Ir kuo gi mes geresni ir pranašesni už tuos pagonis? Kaip mes atrodome jų akyse?! Turime laikytis Dievo įstatymo ir pašalinti pikta iš savo tarpo! Užmušti ją!“
O Jėzus tylėjo. Jo pirštai lietė dulkeles, stumiamas krūvelėmis tai į vieną pusę, tai į kitą. Atrodė, visos Jo mintys biro su tomis dulkelėmis ant šventyklos grindinio… Mažytės dulkelės… Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą (Pr 2, 7). Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai!.. Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes – savo veido šviesoje“ (Ps 90, 3. 8).
Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės (Jn 8, 6–8). Mažytės dulkės lipo Jam prie pirštų. Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes… Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės (Ps 103, 10. 13–14).
Stojo tyla. Geriau jau būtų kas nors kalbėjęs, nes, atrodė, toj tyloj girdisi visų rėkianti sąžinė. Iki šiol nuslopintas tylus balsas staiga išsiveržė kiekvieno stovėjusiojo giliausiose gelmėse. Tas balsas pralaužė dar vakar aukotomis aukomis sumūrytą teisumo sieną. Regis, dabar visi galėjo matyti savo tikrąją būklę ir vidinį nuogumą. Staiga kaltė, metama ant apnuogintos moters, apsisuko ir teisingo įstatymo akimis pažvelgė į kiekvieną kaltintoją. Tikrovė buvo tokia akivaizdi, kad sunku buvo išstovėti... Akmenys ėmė kristi iš kaltintojų rankų – girdėjosi, kaip šie sudunksi, palietę šventyklos grindinį.
Sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“ (Jn 8, 9–10). Moteris pirmą kartą per visą šį ištįsusį iki amžinybės laiką šventykloje nedrąsiai pakėlė galvą ir išvargusiomis, teismo pabaigos laukiančiomis akimis pažvelgė į klausiantįjį. – Niekas, Viešpatie, – atsiliepė ji, neatitraukdama žvilgsnio nuo Jėzaus veido. Dabar ir ji matė tik Jį. Tik Jis dabar buvo svarbiausias. Ką Jis pasakys? Tas, kurio žodžiai atveria tiesą, kurioje matosi viskas. Nieko nepaslėpsi ir nesinori nieko slėpti. Teisingiausias teismas apnuogintoje širdyje. Tačiau Jo akys, Jo žvilgsnis… Negali būti – ten slypėjo viskas, ko taip ieškojo vargšė, meilės ištroškusi siela.
Jėzus jai tarė: Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk (Jn 8, 11).
Jo žodžiai užgniaužė kvapą. Akys nebepajėgė sulaikyti ašarų. Niekas niekada nebuvo jos taip mylėjęs. Kokie baisūs buvo klystkeliai tamsioje aistrų vergovėje ieškant, kad kas nors išlaisvintų ir pagirdytų ištroškusią sielą. Kokia baisi toji tamsa...
Jėzus vėl prabilo: Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12).