Tas žmogus buvo žemo ūgio. Kodėl jis parsidavė okupacinei valdžiai, galima tik spėlioti. Žinome tik tiek, kad buvo nekenčiamos valdžios įgaliotas rinkti mokesčius iš savo tautiečių, kurie tokius kaip jis vadino muitininkais. Okupantai nustatė mokesčių kvotą, o kas viršaus – tas į muitininkų kišenę. Žemaūgis muitininkas pralobo ir pakilo karjeros laiptais – tapo muitininkų viršininku. Todėl tautiečių buvo ypatingai nekenčiamas.
Tuo metu tautoje ėmė sklisti kalbos, kad vienas keliaujantis pamokslininkas yra tas ypatingas praeities karaliaus palikuonis, kuris Dievui padedant stebuklingu būdu išvaduos tautą iš okupantų priespaudos. Žmonių lūkesčiai augo ir atrodė, kad tai, kada ateis lauktoji laisvė, tėra dienų klausimas. Muitininkų viršininkui tikriausiai daugybę kartų teko išgirsti neapykantos kupinus žodžius – jau greitai baigsis tavo lupikavimo dienos ir susikrautas turtas tau tikrai nepadės.
Kai jis išgirdo, kad būsimasis išvaduotojas minios apsuptas eina jo miesto gatvėmis, jam parūpo pamatyti tą žmogų. Bet kaip tai padaryti? Per aukštesnių žmonių minią nieko nesimato, o brautis pro jo nekenčiančius žmones – pavojinga. Žiūrėk, dar tarsi netyčia gausi peilį į pašonę, ir kaltų niekas nesuras.
Nebuvo jokios kitos išeities, tik pabėgėti į priekį ir, įsilipus į ten augantį medį, pasislėpus tarp šakų, iš aukščiau atidžiai stebėti būsimąjį tautos valdovą.
Karalių palikuonis, priėjęs tą medį, pakėlė galvą ir pašaukė tarp šakų tūnantį muitininkų viršininką vardu. Tam širdis nukrito į kulnus. Negi jau dabar prasidės kaimynų pranašautas teismas?
Jėzus iš Nazareto (toks buvo keliaujančio pamokslininko vardas) nelauktai nustebino medyje tupintį parsidavėlį ir sukėlė didelį minios nepasitenkinimą. Jis liepė visų nekenčiamam žmogui lipti iš medžio ir priimti jį savo namuose. Kaip tai gali būti? Pas nusidėjėlį nuėjo į namus. Tačiau mažasis muitininkų viršininkas staiga suvokė Dievo malonę ir atvėrė jai savo širdį. Jo, niekingo žmogelio, visiškai neverto pasigailėjimo parsidavėlio ir lupikautojo, buvo pasigailėta. Tas keliaujantis pamokslininkas visą kaimynų neapykantą atsuko į save. Jis pagerbė visų nekenčiamą nusidėjėlį.
Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 22–24 eilutės).
Gabrielius Lukošius