Vaikystėje man didelį įspūdį paliko pasakos apie persirengusius karalius. Jie persirengę išeidavo pas savo pavaldinius, kad pamatytų, kaip tie gyvena iš tikrųjų. Pasakų karaliai, mano šiandieniniu įsitikinimu, buvo daugiau svajonių didvyriai negu konkretūs istoriniai asmenys. Greičiausiai sukurti tas pasakas paskatino konkretūs įvykiai, nes iš tiesų kokie nors valdytojai taip pasielgė, tik šiandien būtų labai sunku pasakyti, kokių paskatų vedami jie norėjo pamatyti savo pavaldinių kasdienybę. Ar juos įkvėpė troškimas geriau valdyti savo šalį, ar siekis pajusti priešiškas nuotaikas ir išsaugoti savo valdžią?
Mane labiau žavi pasakų personažai – karaliai, iš tiesų norėję pažinti savo pavaldinių gyvenimą. Tam tikru metu net galvojau, kokios mintys turėjo aplankyti tokį karalių, kai jis pirmą kartą ruošėsi pasivaikščiojimui be regimų savo padėties ženklų, lydimas kelių ar vieno taip pat persirengusio asmens sargybinio. Neužtenka tik nusivilkti karališkus apdarus ir apsirengti paprasto miestelėno rūbus. Karaliui reikia elgtis kaip lygiam tarp lygių, pagal apsimestą socialinę padėtį. Jam reikia įsijausti į paprasto žmogaus vaidmenį. Iš pradžių jis tik sėdi kur nors nuošalyje ir stebi netoliese esančius bei klauso jų pokalbių. Apsipratęs su nauja aplinka, gali pradėti su kuo nors kalbėtis, bendrauti. Tai turėtų būti sunku, nes paprasti žmonės nekalba kaip rūmų dvariškiai. Ne iš karto suprasi, ką jie nori pasakyti. Tikriausiai tam reikėtų net iš anksto pasiruošti ir daryti tai labai atsargiai, kad karaliaus noras netaptų vieša paslaptimi.
Nustebau, kai supratau, kad mano pamėgti pasakų personažai iš tiesų atspindi ne gražias žmonių svajones, bet tikrąjį visos žmonijos Karalių, kuris vieną dieną pasirodys savo karališkoje didybėje.
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 2 skyriaus 5–11 eilutės).
Gabrielius Lukošius