Biblijoje aprašytas ne vienas tinkamo vadovavimo pavyzdys. Ypatingais sugebėjimais vadovauti pasižymėjo ir Egipto žemių valdytojas, Egipto faraono dešinioji ranka, patriarcho Jokūbo sūnus Juozapas. Daug dalykų apie vadovavimą galima išmokti besigilinant į Izraelio tautos vado Jozuės ar karaliaus Dovydo gyvenimą. Apaštalai Petras ir Jokūbas, įkvėpti Šventosios Dvasios, puikiai vadovavo Jeruzalės bažnyčiai. O apaštalas Paulius turėjo didžiulę Dievo dovaną skelbti Evangeliją, steigti naujas bažnyčias ir paskirti jų ganytojus. Šventajame Rašte didžiausiais Izraelio tautos vadais yra laikomi Mozė bei mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Norėčiau pakalbėti apie be galo patrauklią asmenybę – Persijos karaliaus Artakserkso vynininką Nehemiją. Nehemijas mylėjo Viešpatį Dievą, girdėjo Jo balsą ir, tapęs tautos vadovu, nuoširdžiai tarnavo tėvynainiams.
Ezros ir Nehemijo knygose aprašyti įvykiai apima šimto metų laikotarpį (nuo 538 iki 433 pr. Kr.) ir užbaigia žydų tautos istoriją Senajame Testamente. Tiek Ezros, tiek ir Nehemijo knyga aprašo tris žydų sugrįžimo į tėvynę bangas: 538–537 m. pr. Kr. dalis žydų iš Babilono nelaisvės sugrįžo su šventyklos atstatytojų vadovu Zerubabeliu, kiti 458 m. – su kunigu Ezra, tretieji parkeliavo 445 m. su Persijos karaliaus valdininku Nehemiju. Iš nelaisvės grįžę žydai atstatė Jeruzalės šventyklą ir pašventino Dievo namus, džiaugsmingai aukodami gausias aukas (Ezr 6, 17–22). „Biblijos žinyne“ rašoma, jog iš tremties grįžę „maždaug 50 000 žydų – tik saujelė, palyginus su kadaise klestėjusia tauta“.
Nėra žinoma, kas užrašė Ezros ir Nehemijo knygas. Galima tik spėti, jog šių abiejų knygų rengėjas rėmėsi asmeniniais Ezros ir Nehemijo atsiminimais. Ezros ir Nehemijo istorijas jungia viena tema – jose pasakojama, kaip tinkamai tarnauti Viešpačiui. Ezros knygoje pateikiami principai, kuriais turi vadovautis Dievo valios vykdytojai, jeigu iš tiesų trokšta Jam patikti. Nehemijo knyga atskleidžia, kokios charakterio savybės bei kokie sugebėjimai būdingi Dievo tautai vadovaujančiam lyderiui.
Nehemijas – Persijos karaliaus rūmų vyno pilstytojas
Žydų tautybės jaunuolis Nehemijas buvo Persijos karaliaus rūmų vyno pilstytojas. „Tai buvo viena iš pačių atsakingiausių tarnybų dvare“. Nehemijas pirmas paragaudavo vyno, kuris būdavo nešamas ant karaliaus stalo. Tokio atsargumo buvo laikomasi norint patikrinti, ar vynas neužnuodytas. Nehemijui patikėta tarnyba karaliaus Artakserkso dvare liudijo tai, jog jis buvo laikomas gerbiamu žmogumi Persijos valstybėje. Jaunasis žydas artimai bendravo su Gyvuoju Dievu ir mylėjo savo tautą. Persų valstybės sostinėje Sūzuose sutikęs keletą iš Jeruzalės atvykusių tautiečių, Nehemijas sužino, jog žydai tėvynėje gyvena labai vargingai. Jaunuoliui pranešama, jog Jeruzalės sienos sugriautos ir vartai sudeginti (Neh 1, 3). Ši žinia Nehemiją stipriai sukrečia, todėl jis keletą mėnesių meldžiasi, pasninkauja. Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus [karaliaus] akyse (Neh 1, 11), – tokiais žodžiais Nehemijas kreipiasi į Viešpatį Dievą, prašydamas, jog Persijos karaliaus širdis būtų jam palanki.
Paprastai vyno pilstytojas karaliaus akivaizdoje būdavo linksmas, bet šį kartą apimtas didžiulio sielvarto Nehemijas išdrįsta valdovui pasirodyti liūdnas. Pamatęs nemigo naktų iškankintą tarno veidą, karalius Artakserksas teiraujasi, kokia jo pavaldinio liūdesio priežastis. Nehemijas atsako: Tegyvuoja karalius amžinai! Kaip man neliūdėti, kai miestas, kuriame yra mano tėvų kapai, apleistas ir jo vartai ugnies sunaikinti? (Neh 2, 2). Supratęs vynininko širdies skausmą, karalius Artakserksas „paskyrė jį žydų valdovu (gubernatoriumi) Palestinoje, pasiuntė palydą ir suteikė reikalingus įgaliojimus“, – rašo metodistų kunigas Kostas Burbulys.
Nehemijas vadovauja Jeruzalės sienų atstatymo darbams
Nehemijo gyvenimo istorija – tai žmogaus, kuriam Dievas patiki atlikti svarbią užduotį, istorija. Persų karaliaus dvariškį stipriai jaudina šventojo miesto likimas. Žydų jaunuolis suvokia, jog Viešpats trokšta panaudoti jį, kad įvykdytų savo tikslus. Kai Dievas įsodina į Nehemijo širdį savo Žodžio sėklą, vaikinas apsisprendžia vykti į Jeruzalę ir išpildyti Dievo valią.
Išvykstančiam į gimtąsias žemes žydų tautybės jaunuoliui karalius Artakserksas užduoda du svarbius klausimus: Ko norėtum? (Neh 2, 4). Kiek užtruksi kelionėje ir kada sugrįši? (Neh 2, 6). „Šie klausimai padėjo išsiaiškinti siekiamą dalyką“, – teisingai pastebi knygos „Biblinis požiūris į vadybą“ autorius M. Rašas. Nehemijas artimai bendravo su Dievu, tad labai tiksliai žinojo, kokių veiksmų imsis pačioje darbo pradžioje ir kokie bus jo tolesni planai. Naujasis žydų žemių valdytojas paprašo karaliaus girininko Asafo duoti medžių rūmų vartams, miesto sienai ir namams, kuriuose pats apsigyvens (Neh 2, 8). Po to žydų jaunuolis, lydimas karių apsaugos, leidžiasi į 1760 kilometrų kelią.
Atvykęs į Jeruzalę vienos nakties metu „Nehemijas su nedidele palyda pervažiavo miestą ir apžiūrėjo jo sienas“. Sužinojęs tikrąją padėtį, naujasis valdytojas atskleidžia Jeruzalės valdininkams miesto sienų atstatymo planą. Tauta matė, jog Dievo ranka buvo su Nehemiju. Valdininkai ir kilmingieji pritaria naujojo valdytojo sumanymui, sakydami: Pakilkime ir statykime (Neh 2, 18). Vadovaujami puikaus organizatoriaus Nehemijo, į statybų darbus įsitraukia tautos kilmingieji, kunigai, kvepalų gamintojai, auksakaliai, pirkliai, vaistininkai ir net moterys. Persijos karaliaus paskirtasis valdytojas sugeba tautą tinkamai motyvuoti: Dangaus Dievas duos mums sėkmę, o mes, Jo tarnai, statysime (Neh 2, 20). Kai kurie statytojai stato net po du Jeruzalės sienos ruožus. Nehemijas „įžvalgiai paskyrė žmones dirbti arti jų namų, kuriuos šie, savaime suprantama, norėjo geriau apsaugoti“. Žydai dirba nuoširdžiai, vieningai, netausodami savęs.
Statybos vadovas savo maldomis bei drąsinančiomis kalbomis įkvepia izraelitus pasiaukojančiam darbui, ir tautiečiai įsitikina, jog Dievo malonė iš tiesų juos lydi. Jeruzalės gyventojai triūsia produktyviai, nes žino, kad viršininkas Nehemijas jais pasitiki ir leidžia patiems priimti sprendimus. „Pasitikėjimas žmogumi suteikia jam pasitikėjimo savimi ir skatina jo produktyvumą“, – pažymi M. Rašas.
Nehemijas įveikia priešus
Veiklaus vadovo Nehemijo skatinami žydai uoliai darbuojasi. Tačiau iš izraelitų šaiposi ir bando juos įbauginti Sanbalatas, Tobija, arabas Gešemas ir kiti nedori žmonės. Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą (Neh 4, 7–8). Sužinojęs apie priešų kėslus išžudyti sienos statytojus, Nehemijas su bendražygiais pastato sargybą, kuri budi dieną ir naktį. Pusė statytojų dirbo darbą, o kita pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų žydų. Tie, kurie statė sieną, taip pat ir naštų nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje rankoje laikė ginklą. Kiekvienas darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą (Neh 4, 16–18). Nei pats Nehemijas, nei jo broliai, nei jo tarnai ar sargybiniai, lydėję naująjį Judo valdytoją, nenusivilkdavo savo drabužių. Nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti (Neh 4, 23). Viešpats neleido izraelitams palūžti. Nors žydų tauta susidurdavo su įvairiais sunkumais, statybos darbai vyko nepertraukiamai.
Kai Jeruzalės siena buvo atstatyta, spragos užtaisytos ir trūko tik durų vartuose, priešininkai suvokė, jog „darbus sustabdys, tik atsikratę Nehemijo“. Jie bando statybos vadovą išvilioti iš Jeruzalės (Neh 6, 2). Kai šis užmanymas nepavyksta, priešai Nehemiją šantažuoja, skelbdami, jog jis norįs tapti Jeruzalės karaliumi (Neh 6, 5–7). Kai Nehemijas atsako, jog tai netiesa, priešai ima grasinti: Eikime į Dievo namus, į šventyklą, ir užrakinkime duris, nes nakčia jie ateis tavęs nužudyti (Neh 6, 10). Bet gąsdinimai Nehemijo ir jo bendražygių nepaveikia. Priešininkams nepavyksta sienų statytojų atitraukti nuo darbų, ir per 52 dienas pastatoma „2,4 km ilgio siena“. Mūsų priešai ir apylinkėje gyveną pagonys, pamatę mūsų darbą, pasijuto labai pažeminti, nes suprato, kad šitas darbas buvo padarytas mūsų Dievo (Neh 6, 16), – tokiais žodžiais, kupinas dėkingumo Viešpačiui, pasibaigusią statybą įvertina sumanusis Judo valdytojas. „Nehemijui per patį trumpiausią laiką pavyko įvykdyti užduotį; sienos atstatymas sustiprino tautos savimonę. Žydai vėl galėjo suvokti esantys Dievo išrinktoji tauta“, – rašoma Biblijos enciklopedijoje.
Valstybinės-religinės reformos
Kai Jeruzalės miesto siena buvo atstatyta, Nehemijas pastatė sargybą mieste, paskyrė vartininkus, giedotojus ir levitus. „Tinkamų žmonių parinkimas tam tikrai užduočiai yra raktas į sėkmingą užduoties įvykdymą“, – pastebi M. Rašas. Ieškodamas patikimų žmonių Nehemijas paskiria savo brolį Hananį valdyti Jeruzalę kartu su tvirtovės valdytoju Hananija, nes jis buvo ištikimesnis vyras ir labiau Dievo bijantis, negu daugelis kitų (Neh 7, 2; LDB vertimas). Vėliau Nehemijas nusprendžia surašyti visas Izraelio gimines. Įkvėptas Dievo jis suskaičiuoja keturiasdešimt du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt žmonių (Neh 7, 66).
Aštuntame Nehemijo knygos skyriuje skaitome, jog praėjus kelioms dienoms po statybų pabaigos „Viešpats apsireiškia per Šventąją Dvasią ir per Žodį“. Susirenka daugybė vyrų, moterų, jaunuolių ir visų jų dėmesys buvo nukreiptas į įstatymą (Neh 8, 3). Kunigas Ezra pašlovina Viešpatį ir skaito žmonėms Šventąjį Raštą. Levitai kantriai aiškina Dievo žodį. „Tai nebuvo tik apeigos, bet Dievo Dvasios apvaizda, tikras atbudimas. Žmonės suprato esą nusikaltę; jie verkė“, – rašo K. Burbulys. Drauge studijuodami Dievo žodį žydai sužino apie Palapinės šventę ir pirmą kartą nuo Jozuės laikų pasistatė kiekvienas sau palapines ir gyveno jose (Neh 8, 17). Nehemijo knygoje randame parašyta, jog iš tremties grįžusieji pasninkauja, meldžiasi, atgailauja ir pripažįsta, jog praeityje Izraeliui Dievo skirtos bausmės buvusios teisingos. Susipažinę su savo tautos istorija, išaukštinę Visagalį Dievą, Jeruzalės žydai nusprendžia atnaujinti Sandorą – susitarimą su Dievu. „Tautos vardu pasirašo valdytojas Nehemijas, kunigai, levitai ir didikai.“ Pasižadėjimas buvo patvirtintas 84 vyresniųjų parašais. Pasižadėjimo rašte „buvo prižadėta: nesusimaišyti su pagonimis vedybomis, švęsti šabą ir kitas šventes, aprūpinti šventyklą ir kunigus bei levitus, duoti dešimtinę ir kitas Įstatyme numatytas aukas, atleisti vergus ir skolas kas septyneri metai ir grąžinti nuosavybę kas 49 metai“, – pažymi K. Burbulys Biblijos komentaruose.
Nehemijas valdė Izraelį dvylika metų. Po to jis trumpam nuvyksta pas karalių Artakserksą atsiskaityti už nuveiktus darbus. Sugrįžęs iš Persijos Nehemijas nuliūsta, radęs žydus, darančius tuos pačius nusikaltimus, kaip ir anksčiau: „giminiavimąsi vedybomis su pagonimis, neaprūpintus kunigus ir levitus, šabo nesilaikymą“. Jam tenka imtis griežtų priemonių, kad žydų tauta vėl pradėtų laikytis Įstatymo.
Tuo laikotarpiu, kai Izraelio tauta grįžo iš tremties, kunigas Ezra ir tautos vadas Nehemijas nuveikė daug svarbių darbų. Du išmintingi, Dievui pasišventę vyrai išmokė žydų tautą laikytis Įstatymo. Ezros ir Nehemijo tarnystė reikšminga, nes jiems pavyko uždrausti mišrias santuokas. Nehemijas „paskyrė į tarnybą kunigus bei levitus, įsakė tautiečiams duoti dešimtines ir atstatė šabo šventimą. Jis visa tai vykdė griežtai, bet labai taktiškai“, – tokį Izraelio tautos vado Nehemijo įvertinimą Šventojo Rašto komentaruose pateikia metodistų kunigas K. Burbulys.
Nuoširdi Nehemijo tarnystė Dievo vaikus įkvepia nepasiduoti baimėms, būti ryžtingiems, ieškoti Dievo valios ir paklusti Viešpačiui. Bažnyčių pastorius, krikščioniškų organizacijų vadovus puikus Nehemijo vadovavimo pavyzdys padrąsina atkakliai darbuotis „dėl aiškiai apibrėžto tikslo“, paskatina tarnystei Dievo namuose parinkti tinkamus žmones ir jais pasitikėti. Šventojo Rašto tyrinėtojas Derekas Kidneris pateikia tokį kunigo Ezros ir Judo krašto valdytojo Nehemijo laikų įvertinimą: „Ezros ir Nehemijo knygose matome, kaip Izraelis, nors pakirstas prie pat šaknų, atsigauna, semdamasis naujų jėgų iš ilgai nepaisyto Mozės įstatymo. Pradėjus rūpintis tikėjimo grynumu, gimsta naujas judaizmas, kurio gerąsias savybes ir perlenkimus sutiksime Naujajame Testamente.“
LITERATŪROS SĄRAŠAS
- BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. Vilnius: Tikėjimo žodis, 2010. 1285 p.
- BIBLIJA, arba Šventasis Raštas. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2006. 1934 p.
- BIBLIJOS ŽINYNAS / sudarytojai P. Alexander, D. Alexander. Vilnius: Alma littera, 2001. 816 p.
- BURBULYS, Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje: Biblijos komentarai. Vilnius: Apyaušris, 2002. 832 p.
- RAŠAS, Maironas. Biblinis požiūris į vadybą. Šiauliai: Jona, 1997. 195 p.
- KЭЛЛИ, Бальмер. Koмментарии к книгaм Ветхого Завета: Kниги Eздры, Неемии, Есфирь, Иоба. T. 10. BCB, 1992. 190 c.
- РИНИКЕР, Фритц, МАЙЕР, Герхард. Билейская Энциклопедия Брокгауза. Kременчуг, Свет нa Востоке, 2007. 1088 c.