Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu (Ps 71, 18).

Gyventi ir senti Dievo šlovei reiškia gyventi taip, kad aplinkiniams bylotume, koks šlovingas yra Dievas. Tai reiškia gyventi ir mirti taip, kad parodytume, koks iš tiesų yra Dievas – Jis yra visus lūkesčius patenkinantis lobis. Tai paliudyti galėtų ir gyvenimo būdas, atspindintis, jog šis pasaulis mums nėra lobis. Vadinasi, dauguma šio pasaulio mums siūlomų būdų, kaip gyventi išėjus į pensiją, nėra puikūs. Jie kviečia mus gyventi taip, lyg šis pasaulis mums būtų lobis. Tačiau taip sumenkinamas Dievas.

Gyventi Dievo šlovei reiškia ryžtingai priešintis tipinei amerikietiškai svajonei. Tai reiškia būti  patenkintiems visais Dievo pažadais mums Kristuje – tai išlaisvina mus iš troškimų, senatvėje sukuriančių tiek tuštumos ir nenaudingumo jausmą. Žinojimas, kad už gyvenimo horizonto mūsų laukia visus lūkesčius pranokstantis amžinas paveldas Dieve, suteikia mums jėgų ir įkvepia paskutiniuosius metus čia, žemėje, praleisti su meile aukojantis, o ne vaikantis patogumų.

Misionieriaus Raimondo Lulo atkaklumas

Pateiksiu vieną pavyzdį. Raimondas Lulas gimė 1235 m. Maljorkos saloje prie Ispanijos krantų, pasiturinčioje šeimoje. Jaunystėje jis gyveno palaidai, tačiau Viešpats suteikė jam kelias vizijas ir patraukė jį sekti Kristumi. Pradžioje jis įstijo į vienuolyną, bet vėliau tapo misionieriumi musulmonų šalyje šiaurinėje Afrikoje. Jis išmoko arabų kalbą ir grįžęs iš Afrikos dėstė arabų kalbą  iki kol jam buvo 79 –eri. Amerikiečių misionierius, keliautojas ir tyrinėtojas Samuelis Zvemeris jo gyvenimo pabaigą apibūdina taip (o tai, žinoma, yra visiška priešingybė amerikietiškajam įvaizdavimui apie pensiją):
Raimondo mokiniai ir draugai, žinoma, norėjo, kad paskutiniąsias savo gyvenimo dienas jis leistų ramiai, toliau gilindamas žinias ir mėgaudamasis malonia draugija. Tačiau paties Lulo norai buvo kitokie... Užrašytuose jo apmąstymuose randame tokius žodžius: „O Viešpatie, žmonės yra įpratę mirti nuo senatvės, natūralios šilumos stygiaus ir šalčio... Tačiau, jei bus Tavo valia, taip Tavo tarnas nenorėtų mirti, – jam labiau patiktų mirti švytinčiam meile, kaip kad Tu buvai pasiruošęs mirti už savo tarną.“ 

Pavojai ir sunkumai, 1291 m. privertę Lulą atsitraukti, 1314 m. įkvėpė jį vėl grįžti į Šiaurės Afriką. Jo meilė neatšalo, bet degė dar smarkiau. Jis troško ne tik kankinio vainiko, bet ir dar kartą pamatyti jo suburtą tikinčiųjų būrelį [Afrikoje]. Šių sentimentų paskatintas, 1314 m. rugpjūčio 14-ąją jis persikėlė į Alžyrą ir beveik ištisus metus slapta darbavosi mažame atsivertusiųjų, kuriuos jis laimėjo Kristui per ankstesnius savo apsilankymus, ratelyje…

Galiausiai, vienumos išvargintas ir ilgėdamasis kankinystės, jis atsistojo turgaus aikštėje ir prisistatė žmonėms esantis tas pats vyras, kurį jie buvo ištrėmę iš miesto. Jis pasielgė kaip Elijas, stojęs prieš Ahabą ir jo minią. Lulas stojo priešais žmones ir grasino jiems Dievo rūstybe, jei šie atkakliai laikysis savo klaidų. Jis kalbėjo su meile, bet aiškiai išdėstydamas visą tiesą. Pasekmes buvo galima numatyti. Įsiutinti jo drąsos ir negalėdami argumentuotai atsikirsti, fanatiško įtūžio apimti miestelėnai jį suėmė ir ištempė už miesto. Ten 1315 m. birželio 30-ąją karaliaus įsakymu, ar bent jam nepaprieštaravus, užmėtė Lulą akmenimis.

Kai Raimondas Lulas atidavė gyvybę už Šiaurės Afrikos musulmonus, jam buvo 80 metų. Ir tai, kaip jis nugyveno paskutiniąsias savo dienas, nė iš tolo neprimena amerikietiškos svajonės.

Mirti taip, kad Kristus būrų išaukštintas

Evangelijoje pagal Joną Jėzus pasako Petrui, kokia mirtimi jis pašlovinsiąs Dievą (Jn21,19). Žmonės miršta skirtingai. Skirtingai jie ir gyvena artėjant mirčiai. Krikščionys viskuo – tiek gyvenimu, artėjant mirčiai, tiek pačia mirtimi – turėtų pašlovinti Dievą. Visa turėtų rodyti, kad ne šis pasaulis, o Kristus mums yra didžiausias lobis.
Taigi, pasitikti senatvę Dievo šlovei reiškia panaudoti visas likusias jėgas, regą, klausą, gyvybingumą ir visus išteklius taip, kad tai liudytų, kaip mes branginame Kristų, žavimės Juo, ir su džiaugsmu tarnauti žmonėms – vestis juos kartu į nesibaigiantį Kristaus džiaugsmą. Kai mes tarnaujame žmonėms, o ne ieškome naudos sau, kai per kraštus liejasi mūsų pasimėgimas Kristumi – štai kas pasauliui parodo Kristaus didybę.

Baimė, kad nepakaks ištvermės

Viena didžiausių kliūčių, trukdančių ir senatvėje gyventi Dievo šlovei, yra baimė, kad neturėsime pakankamai ištvermės branginti Kristų ir mylėti žmones, kad mums tiesiog nepavyks. Žmonės baiminasi, kad negali kartu su Pauliumi pasakyti: Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, — ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą (2 Tim 4, 7-8).
Galutinį teisumo atlygį gaus tie, kurie pamilo Jo pasirodymą (2 Tim 4,8), kurie brangina Jį labiau už viską ir mėgaujasi jo buvimu. Taigi branginkime Kristų – tai yra neatsiejama geros kovos, baigto bėgimo ir išlaikyto tikėjimo dalis. Tikėti reiškia branginti Kristų ir Jo pasirodymą. Jei nenori būti su Kristumi – neturi tikėjimo.
Didžiulė kliūtis, trukdanti senatvėje gyventi Dievo šlovei, yra baimė, kad nesugebėsime pakankamai branginti Kristaus, todėl nenešime to meilės vaisiaus, kylančio iš tikėjimo (Gal 5,6; 1Tim 1,5). Mes baiminamės, kad mums nepavyks.
Pagrindinė priežastis, kodėl baimė neišlaikyti ištvermingo tikėjimo ir meilės trukdo ir senatvėje gyventi Dievo šlovei, yra tai, kad du dažniausiai pasitaikantys būdai įveikti šią baimę yra mirtimi.

Du būdai įveikti šią baimę

Yra du visiškai priešingi būdai sugriauti sau gyvenimą, bandant įveikti šią baimę. Vienas būdas yra mąstyti, jog ištvermė tikėti ir mylėti nėra būtina galutiniam išgelbėjimui. Kitas būdas yra daryti prielaidą, kad ištvermė yra būtina, tačiau kliautis savo pastangomis tai įvykdyti ir siekti užsitikrinti Dievo palankumą. Tačiau abu šie būdai yra klaidingi. Pažiūrėkime – kodėl.

1) „Ištvermė nėra būtina“

Manyti, kad ištvermė tikėti ir mylėti nėra būtina galutiniam išgelbėjimui, yra klaidinga ir mirtinai pavojinga. Evangelijoje pagal Morkų užrašyti Jėzaus žodžiai: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mk 13, 13). Laiške hebrajams taip pat rašoma: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14). Laiške galatams Paulius sako: Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Atkreipkite dėmesį, kad galime pjauti du skirtingus derlius: supuvimą arba amžinąjį gyvenimą. Kitoje eilutėje jis sako: Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime! (Gal 6, 8–9).

Tad akivaizdu, jog gyventi dvasia, ištvermingai sėti tikėjimo laukuose ir nešti meilės vaisių yra būtina galutiniam išgelbėjimui. 2 laiške Tesalonikiečiams Paulius sako: Mes jaučiame pareigą visada dėkoti Dievui už jus <...> kad Dievas jus nuo pradžios išsirinko išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tiesos tikėjimą (2 Tim 2, 13). Išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą – vadinasi, pašventinimas – šis meilės kelias – yra kelias, kuriuo išgelbėti nusidėjėliai eina į dangų. Tai – vienintelis į dangų vedantis kelias.

Taigi, bandymas įveikti baimę, jog senatvėje nebūsite ištvermingi, sakant, kad ištvermė nėra būtina, yra tragiška ir mirtina klaida.

2) „Ištvermė atveda arba išlaiko Dievą mūsų pusėje“

Kitas klaidingas būdas įveikti šią baimę yra toks pat pavojingas. Kai kurie žmonės sako: „Taip, ištvermė tikėjime ir meilėje yra būtina. Vadinasi, aš privalau siekti, kad paskutiniąją dieną, Dievas 100 proc. būtų dėl manęs užtikrintas. Turiu kliautis savo pastangomis užsitikrinti visišką Dievo palankumą. Galbūt krikščioniško gyvenimo pradžioje pakako tik tikėjimo, bet ištvermė veikia kitaip. Nuolatinis Dievo palankumas priklauso nuo mano pastangų.“ Aš sakau, kad taip mąstyti yra klaidinga. Tai veda arba į neviltį, arba į išdidumą ir tikrai neugdo ištvermės.
 

Kada Dievas visu 100 proc. Yra mūsų pusėje?
Atsakykime į klausimą: kada Dievas visiškai ir neatšaukiamai  - ne 99 proc., bet visu 100 proc.- yra mūsų pusėje?Ar taip bus amžių pabaigoje, paskutiniąją dieną, kai Jis įvertins visą mūsų gyvenimą ir nuspręs, ar mes to verti? Biblija moko ką kita.
Biblija moko, kad Dievas neatšaukiamai visu 100 proc. stoja mūsų pusėn išteisinimo akimirką – tą akimirką, kai mes pamatome Kristų kaip nuostabų Gelbėtoją ir priimame Jį bei Jo tobulumą vietoj mums priklausančios bausmės. Visa Dievo rūstybė, visas mums priklausęs pasmerkimas buvo išlietas ant Jėzaus. Kristus įvykdė visus tobulo Dievo teisumo reikalavimus. Tą akimirką, kai pamatome (iš malonės!) šį Lobį ir priimame Jo mirtį kaip savąją, Jo pasmerkimą kaip savąjį ir Jo teisumą kaip savąjį, Dievas akimirksniu visu 100 proc. neatšaukiamai ir amžiams stoja mūsų pusėn.

Išteisinimo akimrka: Dievas yra 100 proc. už mus

Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3, 28). Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 1). Dievas visu 100 proc., visiškai ir neatšaukiamai stoja į mūsų pusę dėl Jėzaus Kristaus – tik dėl tikėjimo mes tampame viena su Juo, kai priimame viską, kuo Jis dėl mūsų tapo. O to pasekmės aiškiai išdėstytos Laiške romiečiams: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? (Rom 8, 31–35).

Atsakymas į šį klausimą: Niekas! Tai reiškia, kad visi priklausantys Kristui tikrai ištvers. Jie privalo, ir taip bus. Nėra jokios abejonės. Kodėl? Nes Dievas jau dabar per Kristų yra 100 proc. mūsų pusėje. Ištvermė nėra priemonė, kuria patraukiame Dievą savo pusėn; ji yra padarinys to, kad Dievas jau yra mūsų pusėje. Neįmanoma savo gerais darbais priversti Dievą stoti mūsų pusėn, nes tikro krikščionio geri darbai yra jau esamo Dievo buvimo jo pusėje vaisius.

Geri darbai – jau esamo Dievo buvimo mūsų pusėje vaisius

Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi (1 Kor 15,10). Mano sunkus darbas yra ne krauju išpirktos malonės priežastis, bet pasekmė. Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Jūsų darbas dėl išgelbėjimo yra ne priežastis, o Dievo darbo jumyse, Dievo buvimo jumyse, rezultatas. Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu (Rom15,18). Jei mes sugebame paklusti ir ką nors padaryti, tai tik dėl to, kad Kristus jau yra 100 proc. už mus.

Jei visos jūsų pastangos būti ištvermingiems yra Dievo darbas, tuomet šios pastangos nepatraukia Dievo į jūsų pusę. Jos yra jau esamo šimtaprocentinio Dievo buvimo jūsų pusėje rezultatas. Jis yra jūsų pusėje, nes jūs esate Kristuje. Ir jūs negalite pagerinti Kristaus tobulumo ar Jo aukos. Jei tikėjimu esate Kristuje, Dievas jau yra jūsų pusėje. Jokia ištvermė nepadės jums to pelnyti. Ir tik dėl to, kad Jis yra jūsų pusėje, jūs galite būti ištvermingi.

Taigi, kai baimė, jog nebūsite ištvermingi, pakelia galvą, nebandykite jos įveikti sakydami: „Nėra jokio pavojaus, ištvermės man nereikia.“ Reikia. Svarbu kovoti gerą kovą, baigti bėgimą, išlaikyti tikėjimą ir branginti Kristaus pasirodymą. Ir nebandykite įveikti baimės, kad jums nepavyks, siekdami pelnyti Dievo malonę savo pastangomis ar pamaldumu. Dievo palankumas ateina tik per malonę, tik dėl Kristaus, tik dėl to, kad esame viena su Juo, tik per tikėjimą ir tik Dievo šlovei. Jis yra visiškai, visu 100 proc., neatšaukiamai už mus – dėl to, ką padarė Kristus, jei tik mes esame Jame. Ir mes esame Kristuje ne dėl savo pastangų, bet dėl to, kad priėmėme Jį kaip auką už mus, kaip tobulybę ir kaip lobį.

Įveikti nesėkmės baimę

Kaip teisingai kovoti su baime, kad tau nepasiseks, kad senatvėje tau pritūks ištvermės? Atsakymas:  Vis iš naujo atrasti Kristų kaip didžiausią savo lobį. Šioje kovoje svarbiausia ne veikti, o gėrėtis. Mes nukreipiame žvilgsnį nuo savęs į Kristų, ieškodami Jo krauju išpirktos draugystės ir Jo pagalbos. Tai reiškia, kad mes vis dar tikime, mes vis dar kovojame tikėjimo kovą, žiūrėdami į Kristų, brangindami Kristų ir priimdami Jį kiekvieną dieną.

Švelniai nuvyti baimę

Č. H. Sperdženas sako, kad Dievas savo pažadais švelniai nuveja senatvės baimę. Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). [Jis] ir sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą (1 Kor 1, 8–9). Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu, vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per amžius! Amen (Jud 1, 24). O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino (Rom 8, 30). Tarp išteisinimo ir pašlovinimo nedingsta nė vienas. Visi išteisinti yra ir pašlovinami. Šių eilučių tikslas yra švelniai nuvyti visas baimes. Jei Dievas už mus, niekas negali mums pakenkti (Rom 8, 31).

Bus daugiau.

Iš http://www.desiringgod.org/messages/getting-old-for-the-glory-of-god

vertė Marija Valatkaitė