Gal nebus pernelyg drąsu tvirtinti, kad 2017 m. Lietuvos evangelikams, taigi ir „Tikėjimo žodžio“ bendrijos tikintiesiems, – malonės metai. Valstybiniu lygiu minima Reformacijos 500 metų sukaktis padėjo didesnėms ir mažesnėms bendrijos bažnyčioms ryžtis įvairiems projektams ir drąsiai kalbėti visuomenei tiek tokiuose renginiuose kaip Vilniaus knygų mugė ir Kultūros naktis, tiek ir per mažuose miesteliuose rengiamas paskaitas, diskusijas. Po truputį bręsta socialinių iniciatyvų vaisiai – Panevėžyje duris atvėrė vaikų dienos centras „Vilties arka“, plečiasi socialinės tarnystės Akmenės regione, Kuršėnuose, gimsta Jonavoje. Naujosios Akmenės evangelikų darbą pagerbė Lietuvos Prezidentė. Bendrijos bažnyčiose jau buvo ir konferencijų, ir švenčių, ir svečių, ir išvykų... Visgi šiame palaiminimų margumyne ypač ryškiai išsiskiria vienas renginys. Ir ne tik dalyvių gausa, puikiais Žodžio tarnų pamokslais ar įvairia programa (šių dalykų taip pat negalima nepaminėti), bet atveriančia, parklupdančia, ištyrinančia, gydančia ir galiausiai apjungiančia Evangelijos šviesa. Tai – rugpjūčio 18–20 d. Vilniuje vykusi Vienybės šventė.
Šventė prasidėjo penktadienį vykusiomis jaunimo pamaldomis, o šeštadienis gausiai susirinkusiems tikintiesiems iš visos Lietuvos tapo tikru maldos, pamokslaujamo Žodžio ir šlovinimo maratonu. Ypač svarbi šios šventės ypatybė – dėmesys kiekvienai „Tikėjimo žodžio“ bendrijos bažnyčiai. Prieš pamokslą po du kuriam nors Bendrijos regionui (Kauno, Aukštaitijos ir Šiaulių) atstovaujantys du pastoriai pristatydavo regiono bendruomenes, jų džiaugsmus ir rūpesčius, kuriuos maldoje į Viešpaties akivaizdą atnešdavo mažomis grupelėmis pasiskirstę tikintieji. Pirmiausia dėmesio sulaukė Kauno regionas.
Elektrėnų evangelinės bažnyčios pastorius Gintautas Gruzdys ir Kauno regiono vadovas, Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorius Giedrius Ažukas įvardijo devynias regiono bendruomenes (Kauno, Alytaus, Druskininkų, Elektrėnų, Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Raseinių ir Prienų). Remdamasis Šventojo Rašto žodžiais (Jn 10, 10; Mt 9; 37) pastorius Giedrius prašė melstis už iniciatyvą Jonavoje steigti reabilitacijos namus priklausomybių turintiems asmenims, stiprinti gailestingumo tarnavimą nepasiturintiems. Taip pat pastoriai prašė melstis, kad Kauno ir Marijampolės bendruomenės įsigytų nuosavas patalpas bei atgimimo pasilpusiai Prienų bendruomenei.
***
Mes esame Kristaus kūnas
Pirmasis Vienybės šventėje Žodžiu dalijosi Krikščionių lyderių forumo viceprezidentas akademinėms programoms ir strategijai bei ilgametis Lietuvos ir mūsų bendrijos bičiulis Darylas McCarthy‘is.
Kalbėdamas apie vienybę, svečias priminė Šventojo Rašto tiesą, kad visi mes esame Kristaus kūno nariai (1 Kor 12, 12). Ši, rodos, paprasta tiesa savyje slepia kelias pamokas:
- Kristaus kūnas – Bažnyčia – yra vienas, tad jame neturi būti vietos tautiniams, socialiniams ar kitokiems susiskaldymams. Visgi Kristaus kūno nariu netapsi lankydamas bažnyčią, būdamas geru žmogumi ar pasikrikštydamas vandenyje. Visi Kūno nariai pakrikštyti viena Dvasia, tad vienintelis būdas į jį įsijungti – asmeniškai patikėti Jėzumi, kaip savo Gelbėtoju.
- Bažnyčia – Kristaus kūnas – sudaryta iš skirtingų dalių. Kaip žmogaus kūne yra 500 raumenų, 206 kaulai, 37 mlrd. skirtingų ląstelių, taip ir Kristaus kūnas – Bažnyčia – turi daug skirtingų narių, ir nė vienas iš jų nėra nesvarbus (1 Kor 12, 15). Kūnas privalo turėti skirtingas dalis, kitaip jis bus tarsi iš baisiausių košmarų nužengęs monstras. Dievas nori, kad kiekvienas iš mūsų būtume savimi, tačiau tuo pat metu pripažintume ir gerbtume skirtybes. Susimąstykime, ką daro mūsų bažnyčia, kad pripažintų ir vertintų kiekvienos kūno dalies vaidmenį. Vienas iš svarbių Reformacijos principų yra visuotinė kunigystė – ar atsimename tai?
- Visos dalys būtinos viena kitai ir nė viena dalis nėra svarbi pati savaime – kūnas funkcionuoja tik tuomet, kai jo nariai rūpinasi vieni kitais. Silpnesniems nariams reikia didesnės globos. Pamačius skrandį, kepenis ir pan. gali pasidaryti bloga, nes jie atrodo bjauriai, tačiau tie kūno nariai svarbesni negu matomi – akys, nosis ir pan. Kaip kaukolė saugo smegenis, krūtinės ląsta – širdį, taip Dievas nori, kad Bažnyčia saugotų silpniausius kūno narius. Vaikai, našlės, skurstantys, neįgalieji reikalauja ypatingo rūpesčio ir apsaugos. Ar bažnyčia suteikia tokiems žmonėms saugų prieglobstį? Ar pakankamai pažįstame savo brolius, kad atpažintume jų poreikius? Ar mokame patys paprašyti pagalbos? Ar priimame naujus žmones ištiestomis rankomis?
Tad ką turėtume daryti? Atraskime savo vietą Kristaus kūne ir įvykdykime savo pašaukimą. Eikime prie kitų ir tieskite jiems rankas, išreikšdami meilę. Nes Kristus neturi kitų rankų – tik mūsų rankas.
Visą Darylo McCarthy pamokslą „Mes – Kristaus kūnas“ galite rasti čia.
***
Po pertraukėlės Aukštaitijos regiono bendruomenes ir jų poreikius pristatė šio regiono vadovas, Ignalinos bažnyčios pastorius Darius Aškinis ir Zarasų „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastorius Ugnius Meškas.
Aukštaitijos regionas ypatingas tuo, kad apima ir gausiausią Lietuvoje Vilniaus bažnyčią, ir dvylika mažesnių bendruomenių (Panevėžio, Utenos, Ignalinos, Visagino, Zarasų, Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Vievio, Kupiškio, Švenčionėlių ir Didžiasalio bendruomenes). Regioną pristatę pastoriai ragino melstis už tarpusavio santykių kokybę, ypač tarp bažnyčių ganytojų, ir siekti bendrystės augimo vienybėje. Po maldos paralelę su žmogaus kūnu (pagal Ez 37 sk.) pratęsė skulptorius iš Ignalinos Jonas Grunda, kuris padovanojo savo kūrinį – medžio skulptūrą.
***
Malonė įgalina gyventi Dievui
Pastorių tarybos pirmininkas, Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna džiaugėsi ilgai laukta švente, į kurią susibūrę skirtingų bendruomenių tikintieji drąsina vieni kitus tikėti.
Susirinkusiesiems jis kalbėjo apie Laiške efeziečiams (Ef 2, 1–10) apibūdintą Dievo malonės jėgą ir tris esmines su ja susijusias tiesas: 1) visi nuo Dievo atskirti žmonės yra dvasiškai mirę; 2) Dievas yra apstus malonės – per malonę Jis gelbsti ir prikelia iš numirusiųjų; 3) kai esame prikelti su Kristumi, esame prikelti gyventi dėl Jo.
- Dvasinė mirtis reiškia tai, jog žmogaus dvasinė būklė dėl nuodėmės yra visiškai beviltiška, tai „liga – mirčiai“. Šiandien visuomenėje vyrauja humanistinis požiūris, kad žmogus iš prigimties yra geras, tačiau Evangelija kalba kitaip. Nuodėmė nėra negalavimas ar yda, kurią galima nesunkiai ištaisyti. Dvasinės mirties problemą sukėlė ne auklėjimas, ne išsilavinimas, ne socialinė politika, ne valdžia. Dvasiškai miręs žmogus yra aklas Dievui, Jo apreiškimui per Žodį, pasaulį ir istoriją. Tačiau Evangelijos žinia tuo nesibaigia (Ef 5, 14) – ji ragina išgirsti ir pabusti. Kaip? Tai stebuklas. Kas yra tie, kurie mirę ar miega? Paklauskime savęs, ar tai ne aš?
- Išgelbėjimas malone patvirtina mums, kad Dievas neužmerkia akių į mūsų dvasinę mirtį. Dievo prisilietimas atgimdo mus dvasiškai. Malonė yra naujas gyvenimas, pakeista širdis, dovanos. Mums nereikia už tai mokėti, o ir negalėtume, nes esame dvasiškai bankrutavę. Malonė sako, kad jos požiūriu visi esame lygūs: nė vienas negali pasakyti, kad jam nereikia Dievo malonės, arba kad yra jos nevertas.
- Kristus priima mus, nereikalaudamas sumokėti, bet tai nereiškia, kad malonė neturi kainos. Jeigu valgome pietus nemokamai, nereiškia, kad niekas už juos nemokėjo. Savo krauju už mus sumokėjo Kristus. Kaip mes elgiamės su malone? Malonė nėra lyg nupiginta prekė per išpardavimą. Nepamirškime jos kainos ir ugnies, kurią ji atneša. Ar malonė šiandien mane atnaujina, keičia mano gyvenimo būdą, vertybes, pasirinkimus? Kaip tai veikia šeimos, bažnyčios gyvenimą? Atminkime, kad malonės veikiama bažnyčia nuolat reformuojasi ir atsinaujina.
- Mes išgelbėti ne dėl darbų, bet darbams. Nors neturime daryti jokių darbų, kad pelnytume Dievo malonę ir išgelbėjimą, bet būdami atgimdyti ir perkeisti Dievo Dvasios tampame sukurti geriems darbams. Dievas įdeda mums norus ir svajones. Dievas turi tikslą kiekvienam iš mūsų. Iki pasaulio sukūrimo Jis jau žinojo mūsų pašaukimą ir tai, ką yra mums numatęs. Dievas nori naudoti kiekvieną iš mūsų – tiesiog ateik ir veik – atiduok Jam savo gyvenimą. Be to, tikslą ir uždavinį turi ne tik atskiras tikintysis, bet ir kiekviena tikėjimo bendruomenė, ir mes, kaip bendrija. Yra daugybė dalykų, kuriuos Dievas nori daryti šitoje kartoje – tad neužmerkime akių, pastebėję skausmą ar neviltį, kurių apsčiai yra aplinkui.
Kaip gyventi malone? Apaštalų žinia persmelkta maldos ir atgailos. Malda ir atgaila pastebima visuose istorijos epizoduose, kurie keitė žmonių ir bažnyčių gyvenimą. Nebijokime atgailos skausmo – jis atneša gyvenimą.
Visą Ramūno Juknos pamokslą „Malonė įgalina gyventi Dievui“ galite perklausyti čia.
***
Šiaulių regiono bendruomenes ir jų poreikius pristatė šio regiono vadovas, Radviliškio „Tiesos žodžio“ bažnyčios pastorius Nerijus Verdingas ir Kuršėnų evangelinės bažnyčios pastorius Romas Tuominis.
Pastoriai džiaugėsi, kad Šiaulių regione, kurį sudaro Šiaulių, Radviliškio, Naujosios Akmenės, Kuršėnų, Pasvalio ir Gargždų bažnyčios bei Akmenės, Papilės, Ventos bendruomenės, vystomos socialinės tarnystės (veikia reabilitacijos centrai „Prieglobstis“, „Eterna Vita“), vyksta ekumeninė veikla, yra stiprios šlovintojų komandos. Pastoriai ragino melstis, kad regiono bažnyčios nestokotų darbininkų pagal Dievo širdį, kad bažnyčios išnaudotų galimybes pasiekti žūstančias sielas bei kiekvieno tikinčiojo atsinaujinimo.
***
Kas mus vienija?
„Tikėjimo žodžio“ bendrijos vadovas, Kauno bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius pamokslą pradėjo 133 psalmės žodžiais ir klausimu: Kas mus vienija? Ar turėtume norėti ir siekti vienybės? Kodėl mums sunku vienytis?
Atsakymas paprastas – gyvenimo šaltinis ir vienybės pagrindas yra didinga Kristaus Evangelijos žinia. Jeigu Evangelija nesukrečia, neįkvepia ir neišgąsdina – nematome jos esmės, nes Evangelijoje atsiveria Dievo širdis ir Jo gailestingumo didybė. Susidūrę su Evangelija, susiduriame su Asmeniu, kuris laisva valia aukoja už mus savo gyvybę. Mus, žmones, toks pasiaukojimas gąsdina – sunku net įsivaizduoti, kas gali norėti atiduoti save už tokius niekingus padarus kaip mes. Tačiau deramai suprasta žinia atneša pasitikėjimą ir saugumą Dieve.
Vienybė gali būti dvejopa: tikrosios Evangelijos ir kitos evangelijos pagrindu. Pastaroji yra Babelės vienybė, kurios tikslas susikurti sau vardą, reputaciją. Kartais tokia tampa ekumeninė veikla – kažkas daroma, siekiant pasirodyti žmonėms. Tuo tarpu tikroji vienybė ateina iš dangaus, ir kai ji ateina, tampa neįmanoma jos paslėpti – visi ją pamato. Tad kaip nuspręsti, su kuo vienytis ir bendrauti? Į šį klausimą atsako apaštalas Paulius, Laiške galatams brėždamas labai aštrią ribą: Jei kas skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! (Gal 1, 9). Jeigu Evangelija „atskiedžiama“ ar į ją ko nors primaišoma, tokia žinia praranda savo gelbstinčią jėgą.
Švari Evangelijos žinia – tai žinia apie Kristaus kryžių. Tikėjimas Kristaus auka ir prisikėlimu kiekvieną žmogų daro visiškai priimtiną Dievui. Prie to nieko nebereikia pridėti (Gal 6, 12). Kristaus kryžius yra vertingiausias ir brangiausias dalykas, tačiau jo vertę mato tik maldoje apšviesta širdis. Tad žiūrėkime į Evangeliją, trokškime pasigailėjimo, remkimės ja, ir būsime viena su tais, kurie laikosi panašios nuostatos. Tačiau dėl tariamos žmogiškos vienybės neveidmainiaukime ir neužsimerkime, jeigu kas nors šalia mūsų remiasi į iškreiptą evangeliją, kurioje nėra kryžiaus. Būkime išmintingi vertindami, kiek galime priimti, o kur turėtume įspėti. Nes mūsų vienybė priklauso nuo to, kaip aiškiai matome Evangelijos šviesą.
Viso Gabrieliaus Lukošiaus pamokslo „Kas mus vienija“ galite pasiklausyti čia.
***
Transformacija. Atsinaujinimas. Vienybė.
Šiaulių Tiesos žodžio bažnyčios pastorės Anželikos Krikštaponienės pamokslas, kurio esmę galima nusakyti trimis žodžiais: „Transformacija. Atsinaujinimas. Vienybė“ tarsi apibendrino visą dieną skambėjusią vienybės žinią.
Transformacija arba kaita – tai nuolatinis ir būtinas gyvenimo procesas. Fizinis žmogus nuolat keičiasi – pabuvęs vaiku, suauga, pereina į brandą ir senatvę. Keičiasi ir dvasinis amžius (1 Kor 13 sk.), o su juo ir žmogaus vidus. Keičiasi bendruomenės, bažnyčios – jų pavadinimai ir tapatybė. Tačiau svarbu atminti, kad transformacija gali būti pozityvi, kai mumyse ryškėja Kristus, ir negatyvi, kuri veda į sustabarėjimą. Nepamirškime, kad esminė mūsų transformacija – panašėjimas į Kristų, ir guoskimės, kad Dievas pajėgus atnaujinti net ir sąstingio apimtus savo žmones.
Taigi atsinaujinimas – tai siekis gilinti asmeninį Kristaus pažinimą. Klauskime savęs, kiek pažįstame Kristų. Kiek gyvos mumyse Evangelijos tiesos? Nėra nelaimingesnio žmogaus už tą, kuris nedaro nors mažiausios pažangos. Pažanga būtina pamaldume, pažinime, tarnystėje. Kristaus žodžiai, kuriais Jis kviečia į tarnystę, visada yra šiandien. Šiandien reikia imti ant savęs Viešpaties jungą ir mokytis iš Jo. Paklauskime savęs, ką tai reiškia mums.
Vienybę įvairovėje pradedame matyti ir vertinti keisdamiesi, bręsdami, atsinaujindami. Gimę kūdikiai labai panašūs, o augant individualumas ir skirtumai vis labiau ryškėja. Tobuliausias vienybės įvairovėje pavyzdys yra pati Trejybė. Vienybė įvairovėje atsiskleidžia ir Kristaus kūne – apie tai skaitome Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriuje, kuriame piešiamas vienas kūnas, bet skirtingi nariai. Tai atspindi istorija – krikščionys visais laikais turėjo skirtingas dvasios dovanas, tarnavimus, jėgos pasireiškimus. Neįmanoma, kad vienoje konfesijoje sutilptų visas apreiškimas. Todėl svarbus vaidmuo tenka ekumenizmui, kuris leidžia bažnyčioms dalytis Dievo meile. Dievas kuria įvairovę ir jungia. Mes Jame ir Jis mumyse yra vienybės šaltinis.
Viso Anželikos Krikštaponienės pamokslo „Transformacija. Atsinaujinimas. Vienybė“ galite paklausyti čia.
***
Reformacija nesibaigė!
Sekmadienio žodis, kurį nuo sakyklos vėl skelbė Darylas McCarthy‘is, tarsi tiesė tiltą tarp prieš 500 metų skambėjusios Reformacijos žinios ir šių dienų. Pasak pamokslininko, Reformacija – tai nepaprasta istorija apie tai, kaip Dievas naudojo paprastus vyrus ir moteris pakeisti pasaulį. Bažnyčia šiandien kitokia dėl Reformacijos. Pasaulis yra kitoks. Mes esame evangelikai būtent dėl Reformacijos. Tai – stebuklas.
Svarbiausia Reformacijos žinia teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 16–17) pakeitė ne tik vokiečių vienuolio Martyno Liuterio gyvenimą, bet ir visuomenę, ir keičia ją iki šiol. Kokiose srityse Reformacijos įtaka pasireiškė labiausiai?
- Reformacija pakeitė požiūrį į išgelbėjimo supratimą – žmonės naujai suvokė Evangelijos tiesą, kad išgelbėjimas gaunamas ne darbais, o tikėjimu.
- Reformacija pakeitė požiūrį į Bibliją – katalikų bažnyčia buvo paslėpusi Bibliją po bažnyčios mokymu, o Liuteris, Kalvinas ir kiti reformatoriai grąžino suvokimą, kad Biblija yra įkvėptas Dievo žodis.
- Reformacija pakeitė požiūrį į Bažnyčią – ne Bažnyčia dalija malones, o Dievas per Jėzų Kristų. Bažnyčia – tai ne institucija, o Dievo žmonių surinkimas.
- Reformacija pakeitė pamaldų tvarką – pamokslavimas tapo svarbesnis už Eucharistiją. Pamokslininkai ėmė pamokslauti, o visi bendruomenės nariai – giedoti gimtąja kalba.
- Reformacija atvėrė naują požiūrį į evangelizaciją. To meto katalikų bažnyčia „evangelizavo“ prievarta, ginklu. Reformatoriai tvirtino, jog Biblija ragina įtikinti, o ne priversti tikėti.
- Reformacija padėjo susiformuoti daugeliui nacionalinių kalbų, nes reformatoriai siekė, kad užrašytas ir pamokslaujamas žodis taptų prieinamas kiekvienam žmogui.
- Reformacija iš esmės pakeitė švietimą. Ji pati gimė universitete, beveik visi ankstyvieji reformatoriai buvo mokslo žmonės, kurie pradėjo steigti naujas švietimo įstaigas. Tikėdami, kad kiekvienas vyras ir moteris privalo sugebėti skaityti Bibliją, reformatoriai įvedė visuotinį privalomą išsilavinimą (iki Reformacijos išsilavinimą iš esmės gaudavo tik berniukai, kurie ruošdavosi tapti kunigais).
- Reformacija pakeitė požiūrį į tai, kas šventa ir pasaulietiška. Viduramžių katalikų bažnyčia padalijo pasaulį į tariamai „šventus“ (susijusius su Bažnyčia) ir „nešventus“ dalykus (visa kita). Reformatoriai sakė, kad Kristus viešpatauja visam gyvenimui. Kristui tarnaujame ne tik tuomet, kai skaitome Bibliją, bet ir dirbdami sode, darbovietėje. Tai pakeitė požiūrį į darbą ir pašaukimą.
- Reformacija pakeitė požiūrį į pinigus. Pranciškus Asyžietis mokė, kad pinigai ir darbas yra nuodėmingi, o skurdas gali padėti įgyti išgelbėjimą. Liuteris prieštaravo teigdamas, kad Biblija įsako dirbti ir uždirbti pinigų, kad galėtume rūpintis savo šeima ir padėti kitiems.
- Reformacija pakeitė požiūrį į žmogų ir žmogaus teises – buvo suvokta, kad kiekvienas asmuo sukurtas Dievo, todėl kiekvienas vertas pagarbos. Atėjo daugiau religijos laisvės. Tai buvo demokratijos pradžia, sukurti teisinės valstybės principai. Tai atsispindėjo ir LDK – Andrius Volanas rašė, kad esame įstatymo vergai, kad galėtume būti laisvi.
- Reformacija paspartino ekonominį vystymąsi, privačią nuosavybę, žmonės gavo galimybę gauti įvarius darbus, užsiimti verslu ir amatais.
- Dėl Reformacijos santuoka ir šeima kultūroje tapo svarbiausiu dalyku, ir tai pagerino moterų padėtį.
- Reformacija paskatino mokslinius tyrimus – katalikai draudė Koperniko darbus, o protestantai finansavo tolesnį jų vystymą.
Reformacija pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir pasaulį. Tai, ką Dievas padarė tuo metu, Jis gali padaryti ir šiandien, nes mes tarnaujame tam pačiam Dievui. Pritaikykime Evangeliją visam gyvenimui ir visai kultūrai. Tarnaukime Kristui ten, kur esame: politikoje, kariuomenėje, teisėsaugoje. Būkime „viso etato krikščionimis“ – į darbą žvelkime kaip į tarnystę Kristui.
Kalbėkime kitiems apie Jėzų. Reformacijos 500 metų sukaktis yra puiki proga liudyti apie Jį. Te visi išgirsta tą paprastą ir esminę žinią, jog norint būti išgelbėtam pakanka paprašyti atleisti nuodėmes. Be to, Reformacijos minėjimas yra puiki galimybė veikti kartu su kitomis evangelinėmis bažnyčiomis.
Iš naujo patvirtinkime savo – Jėzaus sekėjų ir evangelikų – tapatybę. Neužsimerkime prieš klaidingą mokymą. Tiesa yra svarbi. Dievo žodis, kuris yra mūsų autoritetas, vis dar svarbus. Vien tik Kristus vis dar svarbus. Nuteisinimas tikėjimu, bet ne darbais, yra svarbus. Atminkite, esame ne prieš katalikus, bet už tiesą.
Galiausiai sutelkime dėmesį į Kristų. Robertas Morisonas buvo pirmasis protestantų misionierius Kinijoje. 1807 m. jis plaukė į šią šalį amerikiečių laivu. Kapitonas su pašaipa jo paklausė: „Ar jūs tikrai tikitės padaryti įspūdį Didžiajai kinų imperijai?“ „Ne pone, bet aš tikiuosi, kad Dievas padarys.“ Šiandien mes galime atsakyti tą patį. Mes negalime padaryti įspūdžio pasauliui ir visuomenei, bet Jis jau yra tai padaręs. Dievas pakeitė pasaulį per eilinius vyrus ir moteris, tokius kaip mes, kurie ieškojo tiesos ir ją skelbė. Šiandien yra mūsų valanda. Likime ištikimi Kristui ir šaukimės Jo, užtardami savo tautą ir bažnyčias. Ir Jis padarys, ką yra sumanęs.
Visą Darylo McCarthy pamokslą „Reformacija nesibaigė!“ galite perklausyti čia.
***
Vienybės šventė baigėsi... galbūt pagimdydama daug naujų pradžių: aiškiau suvoktą malonės jėgą ir Evangelijos šviesą; įsisąmonintą priklausomybę Kristaus kūnui – ne tik teorinę, bet ir praktinę, kurią patvirtino daugybės svetingų brolių ir seserų tarnystė; suvokimą, kad mes, „Tikėjimo žodžio“ bendrija, nors būdami skirtingi, esame to paties Dievo darbo dalis. Skirtybės nėra pagrindas didžiuotis, žeminti ar atstumti kitus, bet priemonė vieniems kitus praturtinti. Ir Visagalis Dievas, kuris vakar, šiandien ir per amžius yra tas pats, padarys, ką yra sumanęs mums, mūsų bendruomenėms ir mūsų šaliai. Jam vienam garbė!
Nuotraukos Gedos Žyvatkauskaitės, Mortos Širvytės ir Danutės Kasparavičienės
Daugiau nuotraukų iš Vienybės šventės galima pamatyti FB paskyroje:
https://www.facebook.com/pg/tikejimo.zodis/photos/?tab=album&album_id=1565797193442260