Vieną dieną netikėtai mintyse iškilo žodžiai: ,,Aš atėjau duoti gyvenimo apsčiai.“ Susiradęs šiuos Jėzaus pasakytus žodžius: Vagis ateina vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10), – bandžiau suvokti, ką Jėzus norėjo tuo pasakyti. Apie kokį gyvenimo apstumą Jis kalba?
Gyvenimo apstybė pagal mane
Kaip aš suprantu, kas yra gyvenimo apstybė? Kaip jūs suprantate Jėzaus pasakytus žodžius gyvenimas apsčiai?
Jeigu nuoširdžiai pažvelgtume į savo gyvenimą ir pabandytume įvertinti, kas mums svarbiausia (pagal tai, kiek tam skiriame laiko), pamatytume, kad svarbią vietą gyvenime užima mūsų buitis. Ji pretenduoja net į pirmą vietą. Ką valgysiu, ką gersiu, kuo apsirengsiu – tai labai svarbūs mums klausimai. Daugelis iš mūsų norime labai greitai susitvarkyti savo buitį, kad būtų kuo patogiau gyventi. Tam reikalingi finansai. Norint turėti pinigų, reikia gero darbo arba turtingų ir dosnių giminaičių.
Taigi gyvenimo apsčiai supratimas prasideda nuo gerai apmokamo ir mėgstamo darbo. Tada reikalingas namas ar puikiai apstatytas geras butas. Žmona, vyras, keli vaikai, pora automobilių (normalių), nebrangus hobis. Į sąrašą galėtume įtraukti ir vasarnamį prie ežero ar upės, kad turėtume, kur leisti savaitgalius.
Prie gyvenimo apsčiai priskirčiau ir gerą sveikatą. Esi pusamžis vyras ar moteris, o tau niekur neskauda, tavo dantys sveiki ir balti, emocinė būklė stabili, esi kūrybingas, nežinai, kas yra apatija ir depresija. Tavo santykiai su artimaisiais, bendradarbiais ir kaimynais geri. Tavimi visi džiaugiasi ir linki tau gero. Jei vaikai jau dideli, jų gyvenimas gerai susiklostęs. Tavo santykiai su Dievu tinkami. Lankai bažnyčią, aukoji, tarnauji, esi gerbiamas.
Ar visa tai, ką išvardinau, nėra gyvenimo apstybė? Kas nors pasakys, kad tai amerikietiška svajonė. Galbūt, tačiau pažiūrėkime, ką apie gyvenimo apstybę kalba Šventasis Raštas.
Šventasis Raštas apie gyvenimo apstybę
Jau Pradžios knygoje skaitome Izaoko palaiminimą Jokūbui: Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno! Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas! (Pr 27, 28–29).
Gavus Įstatymą, žydų tautai aiškiai nurodoma: jei laikysitės, kas įsakyta, – būsite palaiminti. Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių – tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus – krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną – dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi (Įst 28, 9–13).
81 psalmėje nuo 13-os eilutės taip pat girdime Dievo norą palaiminti savo tautą: O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais! Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką! Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius. O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau. Pranašo Izaijo knygos 58 skyriuje taip pat kalbama apie palaiminimų gausą, jei tauta darys, ko Dievas prašo.
Šie palaiminimai užrašyti Senajame Testamente. Įdomu, ar ir Naujajame Testamente taip pat rašoma, kad Dievas nori mus palaiminti?
Štai Laiške romiečiams skaitome: Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Apaštalas Petras savo laiške antrina Pauliui: Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe (2 Pt 1, 3).
Taigi, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente mes skaitome, kad Dievas nori laiminti, nori duoti gyvenimo apsčiai.
Senajame Testamente tauta buvo laiminama dėl paklusnumo Dievui, t. y. dėl įstatymo vykdymo. Šiandien tikintiesiems gyvenimo apstybė teikiama ne dėl to, ką jie padarė, o dėl to, kad tiki Kristumi ir tuo, ką Jis padarė.
Skaitydami Šventąjį Raštą turėtume suprasti, kad gyvenimas apsčiai nėra tik ,,amerikietiška svajonė“. Dievo pažadai paveldimi tik tikėjimu. Visi mums skirti Dievo pažadai yra tik Jėzuje Kristuje. 2-ame Petro laiške skaitėme, kad viskas mums duota per Dievo Sūnaus pažinimą, – kitaip gyvenimo apstumo, kokio mums nori Dievas, nepasieksime. Kadangi kiekvienas esame unikalus, tai Dievas su kiekvienu asmeniškai ir darbuojasi.
Dievas žino geriausiai
Ar Dievas nori mane palaiminti? Ar jam svarbi mano buitis, mano, mano šeimos gyvenimas? Aš manau, kad Dievui visa tai rūpi, – Jis suteikė viską, kad aš galėčiau gyventi dievotą gyvenimą, tokį gyvenimą, kokio Jis man trokšta.
Jeigu pasižiūrėtume į kelis Jėzaus mokymo aspektus, mes aiškiai išvystume, kad Jėzus mums nori gyvenimo apsčiai. Mes meldžiame daugiau pinigų, sveikatos, o Jėzus, užuot į tai atsakęs, ragina atleisti kaltes savo kaltininkams. Jis geriau žino, kas atneša gyvenimo apstybę. Jėzus įsako mums atleisti savo artimui daugybę kartų (Mt 18, 21–22), o Paulius liepia numaldyti savo rūstybę ,,iki saulėlydžio“ (Ef 4, 26). Kodėl? Todėl, kad neatleidimas, rūstavimas sunaikins tavo sielą. Neatleidimas apakina, aptemdo protą ir iškreipia realybę. Tai lyg durys, per kurias tamsa įeina į sielą ir sujaukia gyvenimą.
Kaip dažnai tikintys užsispyrusiai priešinasi šitam Kristaus prašymui... Nekalbu apie tai, kad tris ar penkias dienas neatleidžia – kai kas sugeba kitiems neatleisti savaites, mėnesius, metus ir daugiau, nors į bažnyčią eina, Dievui gieda, dalyvauja Viešpaties Vakarienėje, bet paskui dejuoja, kodėl vienaip ar kitaip įvyko. Neatleisdamas kitam tu užveri duris Dievo aprūpinimui, Jo apsaugai.
Jėzus ragina visų pirma ieškoti Dievo karalystės, Jo teisumo ir palikti Dievo nuožiūrai, kada ir kiek pridėti maisto, drabužių ar kitų reikalingų dalykų. Tačiau tą dėsnį daugelis apverčiame aukštyn kojomis – pirmiausia ir visomis išgalėmis siekiame maisto, drabužių ir laukiame, kol Dievas pridės savo Karalystės ir teisumo. Taip iškreipdami dvasinius dėsnius mes, deja, prasilenkiame su gyvenimo apstybe.
Mes prašome įvairiausių dalykų, kas palengvintų mūsų buitį, bet kam to prašome? Kad galėtume ilgiau drybsoti prie televizoriaus, tinginiauti ar naršyti internete? Dievas, nenorėdamas, kad mirtume anksčiau laiko dėl antsvorio, fizinio aktyvumo stokos, tiesiog leidžia, kad tam tikri dalykai mus išjudintų. Tai, ką Jėzus kalbėjo, atneša gyvenimo apstybę.
Dangiškojo Tėvo tikslas – išgelbėti mūsų sielas. Jis pažįsta mus ir žino ateitį. Jis ne tik nori mums duoti, bet jau davė gyvenimo apsčiai – Jis atsiuntė savo Sūnų. Tomas Kempietis savo knygoje ,,Kristaus sekimas“ rašo: „Ką mums gali duoti pasaulis be Jėzaus? Būti be Jėzaus – neapkenčiamas pragaras; būti su Jėzumi – džiaugsmingas dangus. [...] Kas randa Jėzų, randa begalinį turtą, arba gėrybę, didesnę už visas gėrybes. Kas netenka Jėzaus, netenka daug daugiau, negu viso pasaulio. Gyventi be Jėzaus – gyventi didžiausiame neturte; būti susijungus su Jėzumi – turėti begalinius turtus.“
Išties be Kristaus nieko nėra, ir tik Jis man reikalingas už viską labiau. Tačiau kiek šiandien aš tai suvokiu? Ar aš matau tą protu nesuvokiamą Lobį, man dovanotą Perlą?
Pabaigai
Kiekvienas iš mūsų trokštame ir ieškome gyvenimo. Dievas duoda gyvenimą ir duoda jo apsčiai. Mums belieka pažinti Kristų ir ieškoti išteisinimo tik per Jį. Tai darydami, mes aiškiai suvoksime, kad esame vargšai nusidėjėliai, gyvenantys iš Dievo malonės. Manau, šiandienai to labiausiai ir trūksta – suvokimo, kad buvom mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis [...], sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti (Ef 2, 1–3).
Šiandien daugeliui reiktų prašyti malonės pas Dievą patikėti tuo, kad kiekvienam iš mūsų daug atleista. Dažnai mes elgiamės kaip Evangelijoje pagal Matą minimas tarnas, kuriam buvo daug atleista, bet jis to nesuvokė (Mt 18, 23–35). Jo elgesys paliudijo, kad jis nesuvokia, jog jam buvo dovanota skola, taip ir mūsų kasdienis elgesys parodo, kiek šiandien suvokiame atleidimą.
Aš manau, kad tikinčiojo apstaus gyvenimo paslaptis slypi dėkingoje širdyje. Jei menkai suvokiu, kiek daug man atleista, iš mano širdies plūs nepasitenkinimas, priekaištai, bus sunku ieškoti visų pirma Dievo karalystės ir Jo teisumo... Aš norėsiu viso kito, nes tame matysiu gyvenimo apstybę.
Tačiau jeigu vis labiau ir labiau suvokiu, kiek daug man atleista, kokia didžiulė kaina už mane sumokėta, – niekas iš manęs neatims džiaugsmo pilnatvės. Kam daug atleista, tas karštai myli (Lk 7, 40–47). Ir tuomet visai nesunku laikytis to, ko Kristus prašė. Kai susitinka nusidėjėliai, gyvenantys iš Dievo malonės, kaip paprasta susikalbėti, ką nors kartu daryti.
Tikėdamas atleidimu, tikiu Dievo meile. Tikėdamas Dievo meile, pats jos prisipildau. O kai širdyje auga Dievo meilė, juk daugiau nieko ir nereikia, nes Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8).