Dievas – amžinasis Dievas – yra mūsų atrama kiekvienu metu, o ypač tada, kai grimztame į didelį vargą. Kartais krikščionis stipriai pažeminamas. Aštriai jausdamas savo beribį nuodėmingumą, jis nusižemina prieš Dievą tiek, kad net nežino, kaip melstis, nes savo paties akyse atrodo toks nevertas. Dievo vaike, visada atmink, kad kai esi žemiausiai, tave laiko amžinosios rankos. Nuodėmė gali nusitempti tave į patį dugną, bet po tavimi vis tiek bus nustabus Kristaus sutaikinimas. Gali nugrimzti į prarają, bet niekada nenukrisi iki žemiausios ribos. Ir iš ten Jis tave išgelbės. Krikščionis kartais papuola į nepakeliamus išorinius išbandymus. Išmušami visi žemiški ramsčiai. Ir kas tada? Jį vis tiek laiko amžinosios rankos. Jį ištikusios nelaimės ar bėdos gali varginti tik tiek, kiek leis sandoros malonė. Krikščionis dėl vidinių problemų gali paskęsti aštriuose prieštaravimuose, bet ir tada nenugrims tiek giliai, kad jo nepasiektų amžinosios rankos – jos laiko jį. Jei esi taip saugomas, visos šėtono pastangos pakenkti bus bergzdžios.
Šis garantuotas palaikymas yra paguoda kiekvienam nusilpusiam, bet uoliam Dievo tarnui. Jis reiškia, kad stiprybės pažadėta kiekvienai dienai, malonės – kiekvienam poreikiui ir jėgos – kiekvienam darbui. O ir kai ateis mirtis, pažadas nenustos galiojęs. Stovėdami Jordano viduryje kartu su Dovydu galėsime pasakyti: „Aš nebijau pikto, nes Tu esi su manimi“. Mes nusileisime į kapą, bet ne žemiau, nes nuo gilesnio kritimo mus sulaikys amžinosios rankos. Visą gyvenimą ir jo pabaigoje mus laikys amžinosios rankos – rankos, kurios nenusileis ir nenusilps, nes „ amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta“ (Iz 40,28).
C. H. Spurgeon