Vaikystėje mūsų šeima niekuomet nebuvo pertekusi pinigų, bet jų užteko kasdieniniams poreikiams patenkinti. Turėjome ir automobilį. Bene sunkiausiai finansiškai mano šeima vertėsi tuo metu, kai baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau studijuoti. Pamenu, kad turėjau vienus džinsus ir keturis mano pačios megztus megztinius. Juokaudavau, kad rytą, rengiantis į paskaitas, buvo lengva apsisręsti, kokias kelnes mautis, bet užtrukdavau, kol išsirinkdavau megztinį. Niekada negirdėjau savo tėvų skundžiantis dėl pinigų stygiaus, matyt, todėl ir pati nedejuodavau, kad būdama studentė jų mažai turėjau.
Baigusi studijas buvau priimta dirbti stambioje statybos įmonėje. Dirbau įmonės ryšių su partneriais užsienyje skyriuje. Kartą man paskambino pažįstamas ir paklausė, ar nesutikčiau savo darbe pasiimti atostogas ir išvažiuoti padėti jo kolegai verslininkui Vokietijoje, kol jo sekretorė, taip pat lietuvė, atostogaus Lietuvoje. Pagalvojau, jog tai puiki galimybė patobulinti vokiečių kalbos įgūdžius ir neblogai užsidirbti. Gavusi leidimą iš įmonės savininko, išvykau „darbo atostogų“ į Vokietiją.
Prekybos automobiliais firmos savininkas vokietis buvo malonus žmogus, labai vertino savo darbuotojus. Jau studijų laikais buvau pažinusi Kristų ir tikėjau Juo, kaip Gelbėtoju ir Viešpačiu. Ne kartą pasitaikė tinkama proga pasikalbėti apie Kristų ir su savo bosu vokiečiu. Buvau nustebusi, kad toks darbuotojams malonus žmogus buvo taip kategoriškai nusistatęs prieš Dievą. Viena jo mintis įsiminė labiausiai – atsimenu tai ir po daugelio metų: „Mano dievas yra mano pilvas.“ Supratau, kad jo rūpestis darbuotojais buvo ne iš meilės žmogui, bet gudri taktika, siekiant kuo geresnių rezultatų ir didesnio pelno, kad galėtų lepintis valgydamas geriausiuose miesto restoranuose ir pasigirti būdamas vienas turtingiausių miesto žmonių.
Žinoma, mums, jo darbuotojams, niekuo rūpintis nereikėjo – atlyginimą visuomet gaudavome laiku ir tiek, kiek buvo sutarta. Kai artėjo mano grįžimo į Lietuvą laikas, rūpinausi nupirkti lauktuvių namiškiams. Vieną dieną, darbo metu prasitariau bosui, jog visai užmiršau nupirkti kremo savo močiutei. Nors buvo darbo dienos vidurys, jis pasiūlė man sėsti ant dviračio ir nulėkti į artimiausią parduotuvę! Dieną buvo labai karšta, tad pajuokavau, kad per tokį karštį būtų tikra beprotybė važiuoti dviračiu. Kadangi tuomet dar nevairavau automobilio, bosas pats nuvežė mane į parduotuvę nupirkti kremo močiutei! Supratau, kad jis nenorėjo, kad nė menkiausias rūpestis atitrauktų mane nuo darbo. Jis sutiko sugaišti 10 min., kad žinotų, jog po to darbuotoja galės vėl visu šimtu procentų atsidėti jo verslui.
Dar po poros metų, tebedirbdama toje pačioje statybos įmonėje, gavau kvietimą dirbti tarptautinėje misijų organizacijoje. Būdama studente, šios organizacijos nariai padėjo man pažinti Kristų, vėliau, aktyviai dalyvaudama studentiškoje jos veikloje, augo mano tikėjimas Dievu. Tačiau palikti savo darbo vietą su solidžiu atlyginimu ir tapti misioniere, kuri turės susirinkti paramą atlyginimui ir mokesčiams, man buvo milžiniškas iššūkis. Tuo labiau, kad tuo metu sąvoka rėmėjas visuomenėje buvo beveik nepažįstama. Nebuvo nei sporto, nei renginių rėmėjų ar jų reklamų. Aš pati nepažinojau nė vieno lietuvio, kuris bet kokiu tikslu, ypač krikščioniškai veiklai, būtų rinkęs paramą. Tiesa, pažinojau kelis rėmėjus turinčius misionierius iš JAV, bet tai buvo visai kitos kultūros patirtis.
Tuomet stipriai jaučiau Dievo kvietimą prisijungti prie misijos. Išsakiau maldoje Dievui savo baimes dėl finansų. Viešpats paklausė manęs, kas, mano manymu, aprūpino mane, dirbant statybos įmonėje. Rodos, buvo akivaizdu, kad turėjau gerai apmokamą darbą, nes buvau įgijusi gerą išsilavinimą, buvau gera darbuotoja. Ir tik tuomet pradėjau suprasti, kad mano protas, sveikata, palankiai susiklosčiusios aplinkybės, buvo Dievo man duoti dalykai! Aiškiai iškilo ir mano patirties Vokietijoje prisiminimai. Lyginau savo bosą vokietį su Dievu, „kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienintelį Sūnų, kad tikintis Jį nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3, 16). Atrodė, kad Dievas man kalba: „Ar Aš, kuris nepagailėjau savo vienintelio Sūnaus ir kuriam priklauso Dangūs ir Žemė, būsiu tau prastesnis darbdavys už tą, kuris pilvą laiko savo dievu, nors ir buvo toks rūpestingas savo darbuotojams?“
Ir vėl, kaip ir baigusi studijas turėjau pasikliauti Dievu, kad gausiu tinkamą darbą ir atlyginimą, taip ir dabar rinkausi palikti gerą darbo vietą su solidžiu atlyginimu ir pradėti naują etapą savo gyvenime, kai vėl turėsiu pasikliauti Dievu dėl savo finansinio aprūpinimo, kviesdama studentus ieškoti Dievo.
Šią vasarą bus dvidešimt metų, kai aš dirbu toje pačioje misijoje. Per visus tuos metus Dievas ištikimai rūpinosi manimi ir galiu paliudyti, kad Jo žodžiai „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai (visa, ko reikia mūsų kūnams) bus pridėta“ (Mt 6, 33), yra tiesa.