Meilė mato kitomis akimis

Egzistuoja vienas tiesos apsektas, kurį, deja, esame pamiršę, tačiau turime jį prisiminti. Nusakyti šį aspektą žodžiais sudėtinga, tačiau pamėginkime.    

Visose ankstesnėse visuomenėse, net ir tose, kurios šios tiesos nepripažino, egzistavo krikščioniškojo apreiškimo aspektas. Tai – vizija, tam tikra įžvalga, matymo perspektyva, o ne konkretus regimas dalykas. Jei tokios vizijos neturime, mūsų teologija neprasiskverbs giliau nei racionalios sąmonės lygis.             

Tai, apie ką kalbu, galima vadinti mitu, vaizduote, analogija ar sakramentalizmu. Visi keturi žodžiai yra slidūs ir dviprasmiški. Vietoj apibrėžimo pateiksiu pavyzdį, kuris geriau perteiks meilės teologiją ir jos taikymą kasdienybėje. Be tokio mąstymo, toks praktinis taikymas ir ryšys tarp to, kas yra Dievas ir kas esame mes, yra nepatikimas ir nenatūralus.             

Kadangi Dievas yra Kūrėjas, Jo kūryba atspindi ir apreiškia Kūrėją. Dievas yra meilė, todėl visi kūriniai vienaip ar kitaip atspindi ir apreiškia Jo meilę. Tai yra logiškas argumentas, tačiau aš noriu ne daryti išvadas, bet ją matyti, suprasti ir pasilikti joje. Jei Dievas yra meilė, visa kūrinija taip pat turi atspindėti meilę. Tačiau mes neįpratę šių atspindžių ieškoti. Pavyzdžiui, mes nebesuvokiame, kad seksualinė meilė nėra vien tik biologinė (o jei ir suvokiame, tai tik kaip neįprastą istorinę keistenybę).

Mes praradome suvokimą, užslėptą beveik visose pasaulio kalbose (išskyrus anglų kalbą, kurioje daiktavardžiai nėra vyriškos ir moteriškos giminės), kad žmogaus seksualumas yra žmogiškoji universalaus principo versija. Yra kalbų, kuriose saulė yra vyriškos giminės, o mėnulis – moteriškos (arba atvirkščiai),  tokiu būdu ne tik projektuojama žmogiškoji realybė gamtoje, bet ir įžvelgiama tai, kas iš tikrųjų joje egzistuoja. Puikus to pavyzdys yra žymieji kinų „in“ ir „jan“ arba indų santuokos ceremonija, kurios metu jaunikis sako jaunajai: „Aš esu dangus, o tu – žemė“, o ji atsako: „Aš esu žemė, o tu – dangus.“                                 

Šiuolaikinis mąstymas sumažina didžius dalykus, todėl nemato mažų dalykų kaip didesniųjų atspindžio.  

Daugeliui skaitytojų tokios mintys atrodys visiškai nesuprantamos ir galbūt net įtartinai pagoniškos. Kodėl krikščionys turėtų rimtai žvelgti į tai, kad, pavyzdžiui, pagonys dangų „atidavė“ dievams, o žemę – deivėms? Tai skamba išties keistai.     

Tai nėra tik pagoniška, lygiai kaip ir visa, kas yra visuotinai žmogiška. Tai yra ir krikščioniška. Dantė buvo didis krikščionių poetas, turėjęs puikią vaizduotės galią, kaip ir kiti didieji poetai. Tačiau žymioji paskutinė Dieviškosios komedijos eilutė nėra tik poetiška fantazija, tai rimtas ir įžvalgus faktas – juk iš tikrųjų „meilė judina saulę ir visas žvaigždes“.        

Tačiau to mes nebesuprantame. Naktį pažvelgę į dangų, mes nebematome to, ką matė mūsų protėviai, – Dievo šlovės. Mums reikia, kad kas nors tai primintų... Galbūt net mintinai išmokta Šventojo Rašto eilutė. Žvelgdami į žvaigždes mes negirdime „dangaus muzikos“, o tik tylą. Galvodami apie gravitaciją, mes nemąstome apie tai kaip apie meilės įsikūnijimą ar materialią jos išraišką, kaip matė Dantė. Mes nebesuvokiame, kad pačioje materijos struktūroje veikia Dievo meilė.                  

Pabandykime tai suprasti. Ar kada nors susimąstėte, kodėl egzistuoja traukos jėga? Mokslas teigia, kad materijos dalelės traukia viena kitą pagal nustatytus dėsnius, atitinkančius masę ir atstumą, tačiau negali paaiškinti kodėl. Kodėl tas mažas juokingas vandenilio atomo elektronas pastoviai skrieja orbita aplink teigiamą krūvį turintį branduolį, o ne tolsta nuo orbitos tiesia linija?

Mokslininkai mano, kad tai vyksta dėl to, jog jo išcentrinę jėgą, stumiančią jį nuo branduolio, kompensuoja branduolio traukos jėga. Tačiau kodėl? Kodėl branduolys jį traukia? Kodėl neigiamas krūvis traukia teigiamą ir atvirkščiai? Ar neįžvelgiate tikrojo ryšio tarp šito ir meilės? Džuljeta myli Romeo, nes jis yra Romeo, o elektronas „myli“ (žinoma, nesąmoningai) savo protoną, kadangi jis yra protonas.                                 

Tas pats principas veikia visais lygmenimis: traukos jėga ir elektromagnetiniai reiškiniai – neorganiniu lygmeniu; augalas, besistiebiantis į saulę ir ieškantis vandens bei maistingųjų medžiagų dirvožemyje – augalų lygmeniu, instinktai – gyvūnų lygmeniu, o meilė – žmogiškuoju lygmeniu. Žmogiškosios meilės lygmuo taip pat yra hierarchija, pradedant lytiniu potraukiu (eros) ir prieraišumu (storge), kurie yra būdingi ir gyvūnams, ir baigiant draugyste (philia) ir geraširdiška meile (agape), kurios būdingos angelams. Visata – tai meilės hierarchija. Tai – ne mitas, o didinga ir šlovinga tiesa. Pažiūrėkite! Kaip galite to nepastebėti? Visa tai yra aplink mus.     

Mokslinis redukcionizmas neįžvelgia kosminės meilės. Šiuolaikinis mokslas reikalauja paprasčiausio galimo paaiškinimo – tai vadinama „Okamo skustuvo“ principu (tai filosofinis principas, pagal kurį paprasčiausias stebėtų mokslinių faktų paaiškinimas yra pats teisingiausias, – red. past.). Šiuolaikinis mąstymas visada sumažina didesnius dalykus, todėl nemato mažesnių kaip didesniųjų atspindžio. Apie žmogišką meilę jis mąsto tik kaip apie kompleksinį gyvulišką instinktą ar net sudėtingą elektrocheminę trauką, užuot apie šias subžmogiškas traukas mąstęs kaip apie žemesnio lygmens meilę. Ikimodernus mąstymas geismą suvokė kaip supainiotą meilę. Modernus mąstymas meilę suvokia kaip racionalizuotą geismą. Tai – redukcionizmas.  

Krikščionybė yra kitokia. Krikščionys nepasiduoda redukcionizmui, nes jie žino, kad Dievas yra pirmas. Jie žino, kad visata primena Dievą, o ne atvirkščiai, ir kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, o ne priešingai. Jie žino, kad tai, kas geriausia, yra pirmoje, o ne paskutinėje vietoje. Jie žino, kad gyvuliška meilė atsiranda vėliau kaip tobulos, amžinos bei dieviškos meilės imitacija, o ne atvirkščiai. Evoliucija niekada negali būti pagrindinis paaiškinimas krikščioniui. Filosofinis klausimas: kaip daugiau gali kilti iš to, kas mažiau? Tai pažeidžia pirminį priežastingumo principą.                        

Modernaus redukcionizmo įtakos krikščionio mąstymui pavyzdys gali būti toks: tarp Kūrėjo ir kūrinio galimi du santykių tipai, tačiau šiuolaikiniai krikščionys dažniausiai prisimena tik vieną iš jų. Pirmas – Dievas myli visa, ką sukūrė. Antras – visa, kas Dievo sukurta, myli Dievą. Antras yra toks pats teisingas, kaip ir pirmasis. Gilės išauga į ąžuolus, nes jos myli Dievą ir nesąmoningai siekia savo tobulumo, nes tai yra dalyvavimas Dievo tobulume. Ąžuolas yra tobulesnis ir labiau panašus į Dievą nei gilė. Gilės netenkina buvimas tik gile, nes ji nori (žinoma, nesąmoningai) būti panaši į Dievą, kuris yra tarsi magnetas, traukiantis prie savęs visas geležies drožles, kurios yra kūrinija. Štai kodėl viskas juda. Visa kūrinija siekia tobulumo, nes tai yra Dievo tobulumo atspindys. Viskas juda iš meilės Dievui.                             

Savo mintis galiu patvirtinti išmintingais ir protingais Aristotelio filosofijos teiginiais. Kiekvienas baigtas kokio daikto ar įvykio paaiškinimas, pasak Aristotelio, turi įtraukti keturis veiksnius arba „priežastis“.        

Materialioji priežastis nusako, iš ko dalykas yra padarytas. Pavyzdžiui, namas yra padarytas iš medžio, o sonetas yra sudarytas iš keturiolikos eilučių jambinio pentametro, arba Aristotelis yra iš kūno ir kaulų. 

Formalioji priežastis pasako, koks yra tas dalykas: kokia jo forma, prigimtis, esmė arba apibrėžimas. Namas gali būti privatus namas arba rezidencija. Sonetas yra surimuotas eilėraštis. Aristotelis yra racionalus gyvūnas.

Veikiančioji priežastis nurodo, kas tą dalyką padarė. Namą pastatė dailidė. Sonetą parašė Šekspyras. Aristotelis yra jo tėvų seksualiniu būdu pradėtos gyvybės rezultatas.     

Tikslingoji priežastis nusako, kam šis dalykas buvo sukurtas, koks yra jo tikslas, galutinė paskirtis. Namas yra šeimos ir jos turto pastogė. Sonetas yra poeto meilės išraiška širdies damai. Aristotelis, kaip ir kiekvienas žmogus, buvo sukurtas tam, kad siektų ir rastų laimę pažindamas tiesą ir mylėdamas gėrį.        

Iš šių keturių priežasčių, ketvirtoji yra pati svarbiausia, nes ji yra visų kitų pagrindas, „priežasčių priežastis“. Dailidė stato namus tik dėl to, kad kažkas juose gyvens. Gilės auga tik todėl, kad jos nesąmoningai siekia savo natūralaus tikslo – tapti ąžuolu.        

Dievas yra ne tik visos visatos veikiančioji priežastis, pirminis jos šaltinis, bet taip pat yra ir visos visatos tikslingoji priežastis bei galutinis jos tikslas. Jėzus sako: „Aš esu Alfa ir Omega“ (Apr 1, 8), pradžia ir pabaiga. Taigi visa visatoje yra, gyvena, juda ir turi savo būtį ne tik iš Dievo, bet ir Dievui. Šv. Augustinas yra užrašęs puikią mintį, kuri yra teisinga kalbant apie visa, kas yra gamtoje, taip pat ir apie žmogų: „Tu sukūrei mus sau ir [todėl] mūsų širdys nerimsta, kol suras ramybę Tavyje.“     

Visa visata yra didžiulė cirkuliuojanti sistema. Visos būties kraujas yra varomas dieviškosios širdies, naujos kūrinijos arterijomis (veikiančioji priežastis) ir grįžta atgal meilės „venomis“ (tikslingoji priežastis).   

Visa myli Dievą savaip. Dievas ne tik myli visa, suteikdamas gyvybę, bet ir, būdamas visuotina meilė, visa tai tobulina. Ne tik Dievas myli visa, bet ir visa myli Dievą. Tik žmogus gali elgtis priešingai šiam prigimtiniam principui, laisvai rinkdamasis blogį. Kiekvienas daiktas myli Dievą, bet ne kiekvienas žmogus.           

Sakote, kad visa tai tik analogija? Tiesa yra tokia: gilės, elektronai, katės, žmonės ir angelai myli Dievą skirtingai. Tačiau ir Dievas juos myli skirtingai. Visi šie kūriniai yra skirtingi, nes Dievas panorėjo, kad šie skirtumai egzistuotų. Jei mes neignoruojame šios paskutinės analogijos, kodėl tuomet nepaisome pirmosios? Abiem atvejais mes turime tikrą panašumą, tikrą analogiją, ne paprastą vienodumą ir skirtingumą, bet tikrą panašumą.           

Taigi, meilės teologija suteikia mums visiškai naują pasaulėžiūrą. Atrodytų, abstrakti ir teorinė Trejybės vidinio gyvenimo kaip meilės teologija, pasirodo, turi radikalių ir revoliucingų pasekmių tam, kaip žvelgiame į viską visatoje ir savo kasdienybėje. Tai grąžina mus atgal į užmirštą mitų išmintį, panardina mus į pasaulį, kuris gieda gyrių savo Kūrėjui. Tai leidžia dangui skelbti Dievo šlovę (Ps 19, 1).

Tai nėra tik gražūs poeto žodžiai. Tai išlaisvina mus iš dulkino, purvino ir dvokiančio visatos požemio kalėjimo, kurį siūlo Švietimo amžiaus mąstymas: visatos, kurioje meilė, grožis, šlovė ir vertybės yra vien tik žmogaus proto sukurti, subjektyvūs prasimanymai; visatos, kurioje vieninteliai objektyvūs dalykai yra aklos energijos dalelės, atsitiktinai atsitrenkiančios viena į kitą.            

Ši teologija sustiprina mūsų pačių instinktus. Patys giliausi mūsų instinktai yra matyti meilę kaip aukščiausią išmintį ir galutinę gyvenimo prasmę. Dieviškosios meilės teologija, kuri įtvirtina šį instinktą galutinės realybės prigimtyje, teigia, kad giliausios mūsų vertybės siekia aukštybes. Ji taip pat praplečia šią instinktyvią išmintį, kuri mato meilę kaip galutinę dalykų prasmę, į visą kūriniją. Gelbėtojo rankos ant kryžiaus pasiekia Absoliutą ir žmogaus širdies gelmes, aprėpia visą visatą, pradedant atomais ir baigiant angelais. Ištiesęs savo rankas ant kryžiaus, Jėzus tarė: „Matot? Štai kaip Aš jus myliu.“          

  

http://www.peterkreeft.com

vertė Asta Glinskaitė