Sėdėjau kavinėje, žiūrėjau į šalia esančius žmones ir galvojau, kaip tai padaryti? Kaip kuriam nors vienam arba keliems iš jų pasakyti labai svarbią žinią?
Atsimenu, vieną kartą bandžiau visai rimtai pasakyti užeigos padavėjai, jog noriu jai duoti tai, ką turiu brangiausio. Ji keistai į mane pažiūrėjo. Turbūt pagalvojo, kad priekabiauju.
Dabar nesinorėjo kartoti anos klaidos. Turiu patirtį, kuri pasitarnautų kiekvienam, ir noriu ja paprasčiausiai pasidalinti. Ne už pinigus, ne tam, kad kitą pavergčiau savo idėjoms. Man padėjo ta pati žinia, kuri padėjo daugeliui. Todėl esu visiškai įsitikinęs, jog padės kiekvienam ją išgirdusiam ir patikėjusiam, kiekvienam, kuris dar neišklausęs neatsiribos, bet bus dėmesingas sakomai žiniai.
Atmintyje iškilo daugybė anksčiau gyvenusių žmonių, kurie susidūrė su panašia problema kaip ir aš. Jie žinojo, kas gali padaryti žmones laimingus, bet daugelis tų, kuriems jie kalbėjo, paniekino jų žodžius. Iš tolimos praeities per kartų kartas ataidi klausimas: kas patikėjo mūsų skelbiama žinia?
Kaip pasidalinti su šalia esančiu tikra laime? Kaip jo neišgąsdinti turimos žinios didingumu? Kaip nepasirodyti paprasčiausiu keistuoliu arba žmogumi, atitrūkusiu nuo kasdienės tikrovės? Kaip suprantamai pasakyti šalia esančiam nepažįstamam žmogui, kad nori su juo pasidalinti didžiausiu turtu?
Ar gali būti didesnis turtas už tai, kas suteikia savigarbą, džiaugsmą ir ramybę? Ta tikrovė taip arti kiekvieno žmogaus, arčiau negu ištiesta ranka, bet daugybė žmonių net neįtaria, kad ji yra.
Žiūriu į šalia esančius žmones ir galvoju, kaip jiems suprantamai pasakyti, jog Visatos Valdovas atidavė už juos savo gyvybę, kad jie būtų sutaikyti su savo Kūrėju. Ši žinia kaip brangakmenis, vertingesnis už didžiausius turtus. Ji neleidžia tau likti abejingam. Kai supranti, kaip arti kiekvieno žmogaus yra svajones pranokstanti laimė, sėdi truputį pasimetęs, nes nenori, kad jie išsigąstų, galvodami, jog esi jų tykantis sektantas.
Kaip tai pasakyti, kad šalia esantis suprastų, jog Dievas beldžiasi į jo širdį? Kad visos jo nuodėmės gali negrįžtamai išnykti per vieną akimirką? Kad jam skirtas Dievo pažinimo džiaugsmas ir vidinė ramybė? Kad girdint žinią tikrovės neužgožtų turimi supratimai apie religiją ir Dievą? Kad jis atsivertų tikram, gyvam, jį sukūrusiam Dievui? Kaip tai pasakyti?
Gabrielius Lukošius