„...išrinktas skelbti Dievo Evangeliją...“ (Rom1,1)

 

Mūsų  pašaukimas pirmiausia yra ne būti šventais vyrais ir moterimis, bet Dievo Evangelijos skelbėjais. Vienintelis ir svarbiausias tikslas – kad Dievo Evangelija mums taptų gyva ir tikra. Tikrovė yra ne žmogiškas gerumas ar šventumas, ne dangus ar pragaras, o atpirkimas. Suprasti tai jau šiandien yra gyvybiškai svarbu kiekvienam krikščioniui darbininkui. Būdami darbininkais, turime įsisąmoninti, kad atpirkimas yra vienintelė tikrovė. Asmeninis šventumas yra atpirkimo padarinys, o ne priežastis. Savo tikėjimą sudėję į žmogiškąjį gerumą, atėjus išmėginimų metui pražūsime.

Paulius nesakė, kad save išskyrė pats, jis sakė, kad: „kai tas, kuris mane pasirinko... panorėjo“(Gal 1, 15). Paulius ne itin rūpinosi pats savimi. Tad kol mūsų žvilgsnis bus nukreiptas tik į mūsų pačių dievobaimingumą, niekuomet nė nepriartėsime prie visiško atpirkimo tikrovės. Krikščionys darbininkai klumpa todėl, kad savąjį dievobaimingumo troškimą iškelia aukščiau troškimo pažinti Dievą. „Neprašykit, kad dėl šiandien mane supančio žmogiško gyvenimo sugedimo tvirtai stočiau atpirkimo tikrovės akivaizdon, noriu, kad Dievas man padarytų ką nors, dėl ko savo paties akyse būčiau geresnis“. Šitokios kalbos yra ženklas, kad Dievo Evangelijos tikrovė manęs dar nėra palietusi. Tame nėra besąlygiško atsidavimo Dievui. Dievas negali manęs išlaisvinti, kol rūpinuosi vien savimi. Paulius apie save negalvojo. Jis nieko nepaisė, buvo visiškai atsidavęs, todėl Dievas jį išskyrė vieninteliam tikslui – skelbti Dievo Evangeliją (žr. Rom 9, 3).

 

Oswlad Chambers