Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia (Evangelijos pagal Luką 11 skyriaus 5–8 eilutės).
Prabildamas palyginimu apie naktį atėjusį draugą, Jėzus vaizdžiai parodė, jog malda yra adekvati reakcija į realią gyvenimo situaciją, o ne statiška apeiga.
Pas tave naktį atėjo kelionės išvargintas draugas, o tu neturi nieko, kuo galėtum jį pamaitinti. Gyveni laikmečiu, kai būti nesvetingam tolygu nusikaltimui. Gauti duonos – tavo troškimas ir pareiga. Laikmečio požiūris taip persmelkęs tavo sielą, jog yra tapęs tavo tapatybės dalimi. Tokiu atveju nepasirūpinti draugu reiškia labai nedorai pasielgti. Todėl naktį eini pas kaimynystėje gyvenantį draugą. Eini ne paprašyti duonos, bet jos gauti. Tu beldi į draugo namų duris ir išdėstai jam savo bėdą. Jis jau guli ir nenori keltis, degti žiburį, eiti atidaryti durų. Jis tavo draugas ir puikiai žino, kad jeigu tau tikrai reikia, tu nesitrauksi nuo durų, ir jis bus priverstas atsikelti. Jis nevarys tavęs jėga nuo savo durų, bet išpildys tavo prašymą.
Šiuo palyginimu Jėzus pasakė labai daug. Pas tave atėjo brangus žmogus – tavo draugas. Prašyti duonos irgi eini pas draugą, o ne pas svetimą žmogų. Pats jos neturi, bet žinai, kur gali gauti. Tai nebus patogi procedūra. Teks tamsoje grabinėtis iki draugo namų, belsti, žadinti jį, aiškinti situaciją ir pakelti jį iš lovos. Tačiau tu kitaip negali. Tu nesitrauki, nes privalai parnešti duonos.
Mokydamas, kaip turime melstis, Jėzus atvėrė ir savo maldos gyvenimo užkulisius. Kelionės išvargintas draugas – tai mes, nuopuolio išvarginti žmonės. Kad galėtų mums visiems ant stalo padėti dangiškos duonos, Kristus nepasitraukė nuo uždarytų durų.
Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu (Laiško Titui 3 skyriaus 5 eilutė).
Gabrielius Lukošius