Nors sunkumų patiriame visai laikais, tačiau senatvėje jų padaugėja. Senstantiems žmonėms sunkumų kelia ir juos supanti jaunimo kultūra, jie atsilieka nuo sparčių interneto ir technologijų pokyčių, jų energija ir paslankumas silpsta. Dėl formaliai nustatyto laiko išeiti į pensiją žmonės pradeda galvoti, kad jie neturės ką veikti, bus nereikalingi. Jie jau nebus tapatinami su savo darboviete ir pareigomis, ir tai sukelia sudėtingų savivertės problemų.
Bėgant metams žmonės patiria vis daugiau praradimų: netenka tėvų, draugų, kolegų... vairuotojo pažymėjimo, geros sveikatos. Kyla gyvybei pavojingų sveikatos problemų – užpuola širdies ligos ar vėžys. Galų gale tampa akivaizdu, kad artėja mirtis.
Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis yra netiesioginių dvasinių paskatų augti. Štai keli patarimai ir padrąsinimai senstantiems žmonėms.
1. Gilinkime patirtį
Visą laiką aktyvų ir vaisingą gyvenimą gyvenęs mano aštuoniasdešimties metų tėvas patyrė du insultus ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus negalėjo nei kalbėti, nei valgyti. Tiesiog taip atsitiko. Aš skraidydavau į Torontą, kur jis gulėjo ligoninėje, sėdėdavau prie jo lovos, skaitydavau jam, kartu melsdavausi ir visų svarbiausia – dėkodavau, kad jis yra brangi dovana. Jis pats, o ne jo turimi ar naudojami gebėjimai, buvo dovana. Labai dažnai norėjau suprasti, ką jis galvoja, jaučia ir patiria. Deja, jis negalėjo man pasakyti. Dabar jis tiesiog buvo, o ne ką nors darė.
Visuomenė verčia mus siekti laimėjimų – apdovanojimų už nuveiktus darbus, aplankyti vis naujas šalis, siekti aukštesnių pareigų ar įsipareigojimų bažnyčioje ar kokioje labdaringoje organizacijoje. Tačiau pamažu iš mūsų prašoma vis mažiau ir mažiau... Kaip man yra pasakęs vienas tarptautiniu mastu žinomas oratorius, „kvietimai išseko“. Žmonėms, kurių visas gyvenimas tik ir sukosi apie kasdienį darbą, kurie gyveno dėl savo darbo, išeiti į pensiją reiškia... numirti. Ir visai nenuostabu, kad kartais žmonės (daugiausia vyrai) miršta vos išėję į pensiją. Tiesiog nebelieka dėl ko gyventi.
Tačiau šis gyvenimo pokytis gali atverti ir daugiau gyvenimo, jei tik suprasime ir sieksime vis labiau įtvirtinti suvokimą, kas mes esame kaip žmonės, ypač kaip žmonės Kristuje – kunigai, kunigaikščiai ir pranašai, Dievo sūnūs ir dukterys, Jo karalystės bendrininkai. Tai, ką apie mus sako Biblija, – ne mūsų pasiekimas. Tai jau atlikta, jau padaryta. Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną (2 Kor 5, 16). Mes neturime apie save spręsti taip, kaip sprendžia pasaulis.
2. Gyvenkime paprasčiau
Tapdami vyresni, paprastai atsisakome kai kurių materialių dalykų. Ciceronas yra pasakęs: „Ar gali būti kas nors kvailiau už keliauninką, kuris kelionės pabaigoje apsikrauna nešuliais?“ Visgi kai kurie žmonės taip dar elgiasi – kaupia daiktus, statosi didesnius namus, nors vaikai su jais jau nebegyvena. Tačiau dauguma vyresnio amžiaus žmonių ne didina, bet mažina daiktų skaičių, nenori blaškytis ir apsisunkinti.
Neseniai gavau laišką iš vieno pusamžio savo draugo. Jis rašė: „Pagrindinis kelių pastarųjų mano gyvenimo metų bruožas – vis didesnis paprastumas. Manęs nebejaudina tai, kas anksčiau man suteikdavo energijos. Visai nebenoriu pirkti grožinės literatūros, filosofijos ir meno knygų ar kompaktinių plokštelių. Vis dėlto nenorėčiau, kad susidarytum įspūdį, jog mane kankina nuobodulys. Tiesiog tam tikri daiktai, kurie anksčiau man patiko, atrodo nereikalingi ir lėkšti.“
Šventajame Rašte daug kalbama apie paprastą gyvenimą. Izraelitai buvo perspėti dėl pernelyg patogaus gyvenimo gražiuose namuose, gausių gyvulių bandų, didėjančio pelno ir maisto pertekliaus pavojų: Saugokis, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, nesilaikydamas Jo paliepimų, įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu. Kai sotus būdamas pasistatysi gerus namus, juose gyvensi ir turėsi galvijų bandas, avių būrius, aukso ir daugybę visokių dalykų, saugokis, kad nepasididžiuotum ir neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergijos namų, kuris vedė per didelę ir baisią dykumą, kur buvo nuodingų gyvačių ir skorpionų, kur buvo sausra ir nebuvo vandens. Jis leido iš kiečiausios uolos vandens srovei tekėti, maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera, kad nesakytum: ‘Mano jėga ir mano rankų stiprybė sukrovė man šiuos turtus’. Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus, kad įtvirtintų sandorą, padarytą su tavo tėvais, kaip yra šiandien. Bet jei užmirši Viešpatį, savo Dievą, ir seksi svetimus dievus, juos garbinsi ir jiems tarnausi, skelbiu jums iš anksto, kad žūsite (Įst 8, 11–19).
Pats Jėzus gyveno paprastai ir skatino žiūrėti į turtą be rūpesčių ir nerimo: Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Įsižiūrėkite į varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, ir Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, šiandien žaliuojančią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!“ (Lk 12, 22–32).
3. Daugiau mąstykime apie dangiškus dalykus
Turbūt bene populiariausi klausimai tarp vyresnių žmonių – kokį dalyką būtinai turėtume padaryti, ką turėtume patirti ar pamatyti prieš numirdami (nukeliauti į Antarktidą, pamatyti Didįjį Kanjoną, šokti nuo tilto su guma, nuvažiuoti žiemai į Havajus ir pan.).
Nematau čia nieko blogo, išskyrus tai, jog tokie norai gali atspindėti mūsų norą išspausti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, lyg nieko daugiau tame gyvenime ir nebebūtų. Tačiau juk iš tiesų yra daug daugiau dalykų, daug nuostabesnių, nei tapdami vis vyresni susimąstome. Ir tai teikia krikščionims daugiau džiaugsmo, daugiau pasitenkinimo ir tęsiasi dar ilgiau. Tiesą pasakius, tai trunka amžinai. Mes išgyvename visą Dievo karalystės pilnatvę, mėgaujamės gyvenimu naujame pasaulyje, kuriame betarpiškai jaučiame Jo artumą.
Deja, dažnai manoma, kad dažniau mąstyti apie dangiškus dalykus reiškia būti atitrūkus nuo realybės. Tačiau K. S. Luisas pastebi: „Būtent tie krikščionys, kurie labiausiai mąstė apie ateitį, daugiausiai nuveikė dabartiniam pasauliui. Kai krikščionys pradeda mažiau mąstyti apie būsimą pasaulį, jie tampa neveiklūs ir šiame. Siekite dangiškų dalykų, jums bus pridėta ir žemiškų, bet jei sieksite žemiškų – negausite nieko.“
Būtent tokį požiūrį atskleidžia Apreiškimo knyga – ji kalba apie praktišką, į dangų nukreiptą mąstymą. Ši knyga nėra visų pirma pranašysčių knyga. Tai – aiškus apreiškimas, kaip pasaulis atrodo žmogui, kuris gyvena Dvasia. Ji moko, kaip praktiškai ugdyti į dangų nukreiptą mąstymą: 1) gyventi mąstant apie Dangaus karalystę, gyventi ir dirbti, viliantis galutiniu Dievo karalystės įsigalėjimu; 2) suprasti, kad laikas yra dovana, ne tik išteklis, kurį galima valdyti; 3) susitelkti į tuos dalykus, darbus ir santykius, kurie vertingi ne tik šiame gyvenime – vertinkime ne tik „dvasinį“ darbą, bet visus darbus, daromus su tikėjimu, viltimi ir meile (1 Kor 15, 58).
Patirties gilinimas, paprastumas ir praktiškas, į dangų nukreiptas mąstymas. Mes tampame vyresni, bet tai nereiškia, kad prarandame žmogiškumą. Atvirkščiai – mes kaip tik tampame žmogiškesni. Kaip ir siekiant dvasinio brendimo, turime bendradarbiauti su Dievu, kuris mus myli ir trokšta padaryti mus geresniais žmonėmis – o tai apima ir kovą su senėjimo ydomis, ir dorybių puoselėjimą bręstant ir tampant vis vyresniais.
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Jurga Domarkaitė