Rugsėjo 16 d. ir spalio 21 d. Evangeliniame Biblijos institute vyko atviros paskaitos „Krizių psichologija“, kurias dėstė LCC universiteto dėstytoja Ina Kamaitytė.
Kas yra krizė? Kas krizėms būdinga? Kas su žmonėmis vyksta, kai jie išgyvena krizes, kai vyksta ypatingai sunkūs dalykai, kai susiduriama su savižudybėmis? – į šiuos ir panašius klausimus paskaitų metu ir stengėsi atsakyti dėstytoja Ina Kamaitytė.
Nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo įvairiausių gyvenimo sukrėtimų. Tai gali būti skyrybos, artimo šeimos nario mirtis, įkalinimas, darbo netekimas, išėjimas į pensiją, sunki liga, finansinės padėties pasikeitimas, vaikų iš namų išėjimas, išdavystė ir kt. Visi šie gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize.
Psichologė Aistė Pranckevičienė savo internetiniame puslapyje http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2008/10/09/psichologines-krizes/ nurodo, kad „krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, suprastėjusi nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena“. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama tokia žodžio krizė reikšmė – sprendimas, nuosprendis, baigtis. Kinų kalboje žodį krizė žymi hieroglifas, sudarytas iš dviejų ženklų, kurie, išvertus reikštų „beviltiškumas“ ir „galimybė“. Pagal kinų filosofiją žmogui yra duota galimybė įveikti krizę. Šio proceso metu žmogus turi galimybę įgyti daug naujos gyvenimiškos patirties, išminties, įveikimo jėgos ir dvasinės brandos. Jei žmogus nesugeba krizės įveikti, jis palūžta, lieka su didžiuliu dvasiniu skausmu ir našta.
Juditha Lewis Herman, Harvardo universiteto psichiatrijos profesorė, viena žymiausių pasaulyje traumų tyrinėtojų, savo knygoje „Trauma ir išgijimas“ rašo: „Pačios baisiausios traumos – ne gamtinės katastrofos ir ne techninės avarijos. Jų tyčia niekas nesukėlė, jose nėra piktos intencijos, žmonės priima jas kaip nelaimingus atsitikimus. Pačios baisiausios mums yra kitų žmonių sukeltos kančios. Smurtas, kankinimai, įkalinimai daug sunkiau pakeliami ir palieka daug skaudesnius pėdsakus, nes čia susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus. Pačios baisiausios traumos – tai kančios, kurias patiria fiziškai ir seksualiai kankinami vaikai ir moterys, karo, tremčių ir koncentracijos stovyklų, politinių persekiojimų aukos, pagrobėjų įkaitai, į pornografijos ir prostitucijos ar religinių sektų tinklus pakliuvę žmonės.“
Psichologinę krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi pasimetęs, nežino, ką daryti, kur ieškoti pagalbos, jaučiasi negalintis įveikti iškilusių sunkumų. Tokioje būsenoje atsidūręs, aplinkinių pagalbos nesulaukęs žmogus gali pradėti vartoti narkotikus, alkoholį, jam gali kilti minčių apie savižudybę.
Dėstytoja Ina Kamaitytė pateikė daug išsamios informacijos apie savižudybes Lietuvoje, savižudybių prevenciją: kaip atpažinti savižudybės riziką, ką daryti ir kur kreiptis pagalbos, nurodė adresus, ieškantiems pagalbos bei sielovadinį darbą dirbantiems žmonėms (www.krizesiveikimas.lt; www.nebijokkalbeti.lt; wwwklausau.lt; www.artimiems.lt; www.gedintiems.lt).
Evangelinio Biblijos instituto studentams buvo pateiktos užduotys iš Jobo bei Ekleziasto knygų.
Spalio 21 d. paskaita buvo skirta dažniausiai pasitaikančiai santykių krizei – skyryboms. Buvo nagrinėjamas skyrybų poveikis sutuoktiniams, vaikams. Būtų nuostabu, jei visos santuokos būtų tvirtos, šeimos – laimingos. Šeima – tai didelė vertybė, ir ją išsaugoti verta ir svarbu. Lietuva skyrybų skaičiumi 4 kartus lenkia kitas ES šalis, net 9 kartus – estus. 2015 metų Statistikos departamento duomenimis, vidutinis skyrybų procentas Lietuvoje buvo 42,6 %. Skyrybų situacijos prilyginamos netekčiai, mirčiai, todėl susitaikyti su jų pasekmėmis ne taip paprasta, tai trunka ne vienerius metus. Manoma, kad skyrybų padaugėjo dėl sumažėjusio noro aukotis dėl kito. Dabar santuokos dažnai grindžiamos pasitenkinimu ir meile, bet ne įsipareigojimu ir būtinybe.
Norint padėti žmonėms įveikti šią krizę, steigiamos savipagalbos grupės, kuriose, palaikant grupei vadovaujančiai psichologei, dalijamasi išgyvenimais, skausmu, atrandama jėgų išgyventi šį sunkų periodą, atsitiesti, atgauti pasitikėjimą savimi.
Dėstytoja trumpai pristatė vieną iš tokių grupių „Bendrakeleiviai“. Tai – grupė, dirbanti pagal kunigo Antano Saulaičio SJ, psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės ir buvusios ilgametės centro vadovės Elvyros Kučinskaitės parengtą išėjimo iš skyrybų krizės programą, kuri skirta skyrybas patyrusiems įvairaus amžiaus moterims ir vyrams, tebejaučiantiems psichologinius, emocinius ir socialinius skyrybų padarinius.
Skyrybos įvyksta tuomet, kai sutuoktiniai nesugeba kurti lygiaverčių, darnių santykių poroje. Neišmokę bendrauti šeimoje kaip lygiaverčiai partneriai, įsižeidžiame, įžeidžiame kitą, jį atstumiame. Prasideda psichologinis, emocinis ir fizinis smurtas. Paskaitos lektorė Ina Kamaitytė pademonstravo ir paveikslėlių, atskleidžiančių, kaip tai atsiliepia vaikams.
Antroje paskaitos dalyje buvo klausomasi EBI studentų atsiskaitymo darbų iš Jobo bei Ekleziasto knygų.
Trečioje paskaitos dalyje buvo kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje. Smurtas – tai, kas vykdoma prieš žmogaus valią. Smurtas gali būti pasyvus ir agresyvus. Pasyvus smurtas – kai ignoruojami žmogaus jausmai, emocijos; agresyvus – kai vykdoma emocinė, fizinė, seksualinė prievarta, socialinė izoliacija. Smurtaujama tiek prieš moteris, tiek prieš vaikus, tiek prieš vyrus. Smurtas artimoje aplinkoje vis dar yra dar slepiamas, laikomas „šeimos gėda“, ypač jei smurtaujama „gerą reputaciją“ turinčiose šeimose. Aukos bijo skųstis dar ir todėl, kad dažnai yra priklausomos nuo smurtautojų.
Vis dėlto, svarbiausia yra netylėti. Apie smurtą galima pranešti telefonu 8 800 66366 – pagalba moterims linija, konsultacijos laiškais pagalba@moteriai.lt; www.moterulinija.lt; Vilniaus moterų krizių centras. Apie smurtą prieš vaikus – vaikams@lrs.lt; www.vaikulinija.lt, tel. 116 111.
„Pasikartojanti trauma suaugusio gyvenime suardo jau susiformavusias jo asmenybės struktūras, tačiau pasikartojanti trauma vaikystėje suformuoja deformuotą asmenybę. Vaikui, it spąstuose įstrigusiam smurto persmelktoje aplinkoje, iškyla grėsmingas uždavinys, kaip prisitaikyti. Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumo situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų bejėgiškumo situacijoje. Nepajėgdamas pasirūpinti savimi ir apsisaugoti, vaikas privalo atlyginti sau už suaugusiųjų negebėjimą juo pasirūpinti ir jį apsaugoti vienintelėmis jam pasiekiamomis priemonėmis: nebrandžia psichologinės gynybos sistema“ (Judit Lewis Herman „Trauma ir išgijimas“, 135 psl.)