Virgilija Misiūnienė jau dvejus metus kuria papuošalus. Nors kūrybinis darbas jai nėra naujiena – jaunystėje ji studijavo architektūrą, vėliau projektavo baldus, – vis dėlto juvelyrika atvėrė naują gyvenimo puslapį. Virgilija juokauja, kad juvelyrika atsirado išgyvenus vidurio amžiaus krizę: „Tiesiog buvau nepatenkinta tuo, ką dariau, ir visuomet kėliau klausimą, ką aš NORĖČIAU daryti.“
Virgilija augino vaikus, slaugė sergančią anytą, bet atėjo diena, kai visa tai pasikeitė. Ji ėmė ieškoti savęs, skirti daugiau dėmesio sau ir savo, kaip moters, poreikiams.
„Pasižiūrėjau, ką mėgstu, kas patinka, ir taip intuityviai pasirinkau juvelyriką, nors anksčiau nebuvau prie jos prisilietusi, nežinojau, kas tai yra. Supratau, kad many buvo užslopintas poreikis kurti. Dabar kurdama papuošalus patiriu didžiulį malonumą (juokiasi).“
Pasirinkusi juvelyriką, Virgilija suprato, kad reikalingas ir didelis įdirbis, ir studijos. Kadangi studijuoti šią specialybę Dailės akademijoje buvo galima tik Telšiuose, Virgilija nusprendė lankyti kursus: „Pradėjau nuo kursų. Baigusi juos nusipirkau pagrindines priemones, bet iš pradžių bijojau jas net į rankas paimti – juk dar nebuvo jokio įdirbio ir praktikos. Mokytojas parodė, kaip reikėtų laikyti įrankį, su juo dirbti – bet tai pradžiamokslis. Troškau, kad greičiau praeitų pirmieji trys mėnesiai ir aš nebijočiau ugnies, mokėčiau užsikurti degiklį.“
Paklausta, kiek laiko skiria naujam darbui-pomėgiui, atvirauja: „Tai neatskiriama mano kasdienybės dalis, gyvenimo būdas, nuolatinis procesas. Bet tai tik pradžia… Norisi išlaisvinti kūrybinį potencialą, kurio iki šiol nenaudojau. Kūryba – tai dovana ne tik man, bet, tikiuosi, ir aplinkiniams gyvenimo būdas, savęs realizavimas. Man patinka ne tik tai, kad ką nors sukuriu, bet ir pats darbo, gamybos procesas. Vienus papuošalus kuriu pusdienį, kitiems prireikia kelių dienų… Kurdama jaučiu, kad per atliktą darbą atsiskleidžia mano asmenybė. Bet kuriu ne sau, o žmonėms, tad labai įkvepia, kai moteris, įsigijusi papuošalą, pasijaučia ypatinga.“
Papuošalus Virgilija kuria iš sidabro, kartais pagal individualius užsakymus iš aukso, šiek tiek iš emalės. Tačiau mėgsta ir netradicinius derinius – jos papuošaluose atsiranda jūros akmenukai, kriauklės ir kt.: „Stengiuosi nesidairyti į kitus ir į tai, kas madinga. Kuriu tai, kas plaukia iš vidaus. Mano kūryboje daug netikėtų sprendimų, mėgstu improvizuoti. Kai moki – tiksliai žinai, ką reikia daryti, o kai nemoki – eksperimentuoji… Tuomet ir atrandi įvairių netikėtų technikų.“
„Bandau naudoti įvairias medžiagas. Tarkim, draugės atneša kriauklių, koralų, akmenukų iš kelionių. Pati prie Baltijos jūros prisirenku akmenukų. Mėgstu derinti paprastas, iš gamtos paimtas medžiagas – ne brangakmenius (šypsosi). Ir paprastą lietuvišką akmenį galima elegantiškai pateikti. Mane žavi natūralus, matinis paviršius. Tai ir yra mano asmenybės bruožas – natūralumas, derantis su elegancija. Man patinka nešlifuoti, neapdirbti akmenys.“
„Kol kas leidžiu sau kurti be taisyklių, tiesiog klausau savo širdies. Susiplanuoju dieną taip, kad darbas man teiktų malonumą ir nepervargčiau. Ir nors pavargsta ir akys, ir rankos, ypač nukenčia pirštai, darbas mane veža (juokiasi).“
Šiame kelyje Virgiliją palaiko ir vyras Mindaugas. „Jei nebūtų vyro palaikymo, nebūtų ir mano kūrybos. Man svarbi jo nuomonė, supratimas ir kritika, ypač jei ji konstruktyvi. Kai kartą Mindaugo paklausiau: „Ką man daryti?“ Jis atsakė: „O ką tu NORĖTUM daryti?“ Tad šiandien suprantu, kad darau tai, apie ką svajojau. Tačiau reikia dar daug ko išmokti, atrasti, išsikelti tikslus ir keliauti pirmyn. Tai nuolatinis, nuostabus, ugdantis procesas.“
Parengė Sonata Aleksandravičienė