Tūkstantmečio kartos jaunuoliai ir bažnyčia

Aš iš visos širdies trokštu mylėti Bažnyčią. Trokštu būti pametęs dėl jos galvą kaip nepalaužiamasis Nedas Flandersas. Norėčiau po visą pasaulį išsiuntinėti danguje rašančius lėktuvus, kurie pasakotų apie po bažnyčios varpine besikeičiančius gyvenimus. Noriu prie automobilio prisitvirtinti policijos garsiakalbį ir važiuodamas gatve skelbti praeiviams, kokia stebuklinga tikinčiųjų bendruomenė jų laukia čia pat, už kampo.

Nepaprastai noriu tai jausti bažnyčios atžvilgiu, bet... nejaučiu. Nė trupučio. Tiesą sakant, aš, kaip ir didžioji dalis mano kartos jaunuolių, jaučiuosi visiškai priešingai. Dažnai jaučiuosi panašiai kaip Marija iš „Muzikos garsų“ – ji žvelgė pro vienuolyno langą ir svajojo... apie laisvę.

Įvairių tyrimų duomenimis, bažnyčios lankomumas ir jos reputacija yra kritę žemiausiai per visą dabartinę istoriją, o drastiškiausiai tai pasireiškia tarp 22–35 metų jaunuolių. Tik 2 iš 10 amerikiečių, jaunesnių nei 30 metų, mano, kad lankyti bažnyčią yra svarbu ir verta. 59 proc. bažnyčioje užaugusių jaunuolių atkrito; 35 proc. Tūkstantmečio kartos jaunuolių yra nusistatę prieš bažnyčią, nes mano, kad ji daro daugiau žalos nei naudos. Iš visų amžiaus grupių mažiausiai tikėtina (kol kas), kad į bažnyčią ateis būtent Tūkstantmečio kartos jaunuoliai.

Nors jaunuolių skaičius staigiai sumažėjo, dauguma bažnyčių, regis, neketina nieko keisti. Žinoma, šen bei ten pasitaiko pavienių iškylų ar jaunimo vakarų, kai jie susirinkę žaidžia boulingą, tačiau atrodo, kad kol kas niekas dėl šios sukrečiančios statistikos per daug nesijaudina. Kurgi darbo grupės, ieškančios prarastosios kartos? Kur savistabos refleksijos, suvokus, kad trečdalis kartos yra nusistatęs prieš bažnyčią?

Tiesa tokia – niekas manęs neklausė, kodėl Tūkstantmečio kartos jaunuoliai nemėgsta bažnyčios. Laimei, esu mokytojas ir gebu atsakyti į klausimus dar prieš juos užduodant. Tai tikrai dovana.

Taigi, rizikuodamas būti atskirtas nuo bažnyčios, metaforiškai prikalu savo 12 tezių prie vakarietiškos, jaunuolių neturinčios bažnyčios medinių durų.

  1. Niekas mūsų nesiklauso

XXI a. jaunuoliai labiau už viską vertina, kai išklausoma jų nuomonė, kai jie yra priimami. Kai bažnyčia veržiasi į priekį, neprašydama mūsų pagalbos, mes gauname kuo aiškiausią žinią: mūsų nuomonė niekam nerūpi. Kodėl tuomet turėtume aklai paklusti institucijai, kurios negalime nei keisti, nei formuoti?

Siūlomi sprendimai:

Sukurti nuolatines erdves (kurti forumus, daryti apklausas, rengti susirinkimus), siekiant išsiaiškinti jaunuolių bažnyčioje ir už jos ribų poreikius. Kviesti jaunuolius prisidėti prie vadovų komandos ar patariamųjų grupių, kuriose savo tarnyste jie gali kai ką pakeisti. Jaunimo tarnavimą patikėti pastoriui, kuris turi noro ir įgūdžių užmegzti ryšį su Tūkstantmečio kartos jaunuoliais.

  1. Mums jau bloga nuo kalbų apie vertybes ir bažnyčios misiją

Mieloji Mozės tauta, jau gana! Žinoma, mums, kaip organizacijai, svarbu judėti ta pačia kryptimi, tačiau krikščionims tai turėtų būti lengviau nei bet kam kitam, juk mes jau turime Vedlį! Jėzus neįtikėtinai aiškiai išdėstė mūsų tikslą žemėje: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis“, – tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu (Mk 12, 30–31).

Mylėk Dievą ir mylėk kitus, ir užduotis bus įvykdyta. Kodėl kiekviena bažnyčia nori atskirai suformuluoti savo misiją? Argi mes visi nesame vienas Dievui tarnaujantis Kristaus Kūnas? Visgi, kas būtų, jei visos bažnyčios susijungtų ir bendrai suformuluotų vieną glaustą misiją?

Siūlomas sprendimas:

Nustokite švaistyti laiką religiniams tauškalams ir grįžkite prie Evangelijos esmės. Jei bažnyčios žmonėms turite aiškinti savo misiją ir vertybes, jos yra per daug religingai ir sudėtingai suformuluotos. Mūsų nežavi pasakojimai, kiek daug valandų jūs praleidote už uždarų durų, ant popieriaus lapo grumdamiesi su krikščioniškais žodžiais. Mus žavi veiksmai ir tarnystė.

3. Liūdna, kad pagalba vargšams nėra prioritetas

Man drasko širdį dėl to, kad mūsų bažnyčia tapo tokia susikoncentravusi į save. Paskaičiuokime, kiek valandų vidutinis bažnyčios lankytojas praleidžia su bažnyčia susijusioje veikloje: Biblijos studijos, susitikimai, grupelės, renginiai, knygų klubai, susitikimų planavimai, kalbėjimai apie bendruomenės statymą, naujų misijų formuluočių aptarimai...

Dabar paskaičiuokime, kiek valandų praleidžiama tarnaujant nepasiturintiems. Ooo, net nejauku... Jei šie skaičiai labai skiriasi, iš naujo pasigilinkite į Bibliją (arba vėl peržiūrėkite universalią bažnyčios misijos formuluotę, apie kurią rašiau anksčiau). „Jei mūsų gyvenimas neatspindi radikalios užuojautos vargšams, yra pagrindo svarstyti, ar mumyse apskritai gyvena Kristus“, – sako Deividas Platas.

Galimi sprendimai:

Nustokite organizuoti dar daugiau Biblijos studijų ir krikščioniškų veiklų. Bendruomeniškumas geriausiai pražysta tarnaujant, siekiant bendro tikslo. Apklauskite bažnyčios narius, kurie klausia, kodėl tokia neteisybė, pamėginkite išsiaiškinti, ar jie įsileido Dievą į širdį. Tuomet suburkite panašiais dalykais besidominčius žmones, sukurkite jiems erdvę susitikti ir pasidalinti idėjomis. O tuomet atsitraukite ir stebėkite, ką Dievas iš to sukurs.

Kartą per mėnesį organizuokite tarnystės grupeles, į kurias ateiti ir ką nors pakeisti gali bet kas (tai puiki proga sutikti ir naujų žmonių).

4. Mums pabodo, kad visada kaltinate kultūrą

Nuo Elvio klubų judesio iki repo, nuo filmo „Pamišę dėl šokių“ iki naujausių šokių madų, – kiekviena vyresnė karta prieina prie tų pačių išvadų: pasaulis bankrutuoja greičiau nei Kolorado valstija. Mes suvokiame, kad kultūra ritasi žemyn, ir, norite tikėkite, norite ne, mes toje kultūroje gyvename. Tačiau pastebėti išorinio pasaulio baisybes turbūt lengviau, nei prisiversti atkreipti dėmesį į viduje esančią painiavą.

Sprendimas:

Liaukitės nuolat kalbėję apie paskutiniuosius laikus ir ieškokite realių sprendimų, kurie paveiktų ir keistų mūsų bendruomenę šiandien. Aiškiai mokykite, kaip mūsų gyvenimas turėtų skirtis nuo šių laikų kultūros.

5. „Tau negalima su mumis sėdėti“ poveikis

Yra vienas gyvenimą keičiantis filmas, kurį turėtų pamatyti visi. Tai, žinoma, 2004-ųjų m. filmas „Naujokė“. Štai viena filmo scena: mokykloje populiariausia mergina pamiršta, kad trečiadienį privalu dėvėti rožinius drabužius (mirtina nuodėmė!). Į tai reaguodama Grečen Vainers suklykia: „TAU NEGALIMA SU MUMIS SĖDĖTI!“

Neseniai mano mama prisipažino: „Bažnyčioje visada jausdavausi kaip gimnazijoje: ir ten, ir ten būdavo uždarų privilegijuotų grupelių... Man niekada nesisekė tas žaidimas, tad tiesiog nustojau jį žaisti“, – liūdnai pasakojo ji. 

Kol bažnyčia nebus iš esmės malonesnė ir labiau užjaučianti nei pasaulis aplinkui, pašaliečiams mes skleisime žinią, jog jiems geriau be mūsų...

Siūlomi sprendimai:

Burkite autentiškas bendruomenes, kuriose žmonės turėtų vieną bendrą tikslą – tarnauti. Suburkite ir apmokykite komandą suburiančių žmonių, turėsiančių tikslą sekmadieninių pamaldų metu ar per kitus renginius pastebėti atsiskyrusiuosius. Mokykite šių įgūdžių, nes didžiajai populiacijos daliai jie nėra įgimti.

Nustokite versti kaltę sunkiai į bendruomenę įsiliejantiems asmenims. Kai kuriems žmonėms, ypač jei jie drovūs ar nuolat kovoja su nerimu, net kartą atsiverti gali būti sudėtinga. Mes turime atrasti būtų, kaip nutiesti tiltą iki jų.

6. Nepasitikėjimas ir netinkamas lėšų paskirstymas

Mums dažnai primena, kad reikia aukoti dešimtąją dalį savo pajamų, tačiau kur iš tiesų tie pinigai patenka ir kaip jie leidžiami? Tūkstantmečio kartos jaunuoliai labiau nei bet kuri kita karta nepasitiki institucijomis, nes mes daugybę kartų buvome korupcijos ir savanaudiškumo liudytojai. Mes norime visiško skaidrumo.

Siūlomas sprendimas:

Dėkite visas įmanomas pastangas, kad visi finansiniai įrašai būtų lengvai prieinami. Pelnykite mūsų pasitikėjimą, kad galėtume aukoti neabejodami.

Sukurkite taupią aplinką. Pamąstykite, kaip pinigai galėtų būti geriau panaudoti Karalystės labui?

7. Mes norime pamokymų, o ne pamokslų

Pamokslavimas nepasiekia mūsų kartos žmonių taip, kaip pasiekdavo mūsų tėvus ir senelius. Internete mes randame milijonus viso pasaulio pastorių įrašų. Dėl šios priežasties  pamokslai yra mažiausiai vertinami per visą istoriją.

XXI a. jaunuoliai trokšta santykių – jie ieško ko nors, kas, jiems einant per pasaulio mėšlą, galėtų eiti šalia jų. Dar niekad nebuvo tiek daug jaunuolių, kurie augtų šeimose be tėvo. Todėl mes ieškome nuoširdžiai mūsų gyvenimu ir ateitimi besirūpinančių mentorių. Jei bažnyčioje nėra žmonių, kuriems mes iš tiesų rūpime, paklausyti pamokslų mes galime ir namie.

Siūlomi sprendimai:

Jaunuoliams, ieškantiems, su kuo pasikalbėti, sudarykite suaugusių mentorių sąrašą. Prašykite, kad vyresnioji bažnyčios karta sąmoningai bendrautų su jaunuoliais.

8. Norime būti vertinami

Bažnyčios yra linkusios laikyti jaunuolių tarnavimą savaime suprantamu dalyku: „Tu esi vienišas, tad ką dar galėtum veikti?“ Tiesą sakant, mus be paliovos spaudžia padėti. Tačiau blogiausias kraštutinumas – tai dvasinė manipuliacija šiais atstumiančiais žodžiais: „Tu nuvili savo bažnyčią.“

Tūkstantmečio kartos jaunuoliams nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro kalama į galvą, jog jie nėra pakankamai geri. Mums nepaprastai reikia, kad bažnyčia pasakytų, jog priima mus tokius, kokie esame, be jokių sąlygų ar lūkesčių. Mums reikia mus pastebinčios ir mumis tikinčios bažnyčios, kuri palaikytų ir skatintų mus siekti milžiniškų ar net beprotiškų svajonių.

Siūlomi sprendimai:

Prisiminkime 1 punktą: klausykitės. Atraskite būdų padėkoti žmonėms, kurie aukoja bažnyčiai tokią didelę savo gyvenimo dalį. 

9. Mes norime su jumis kalbėtis ir prieštaringomis temomis (nes niekas apie tai nekalba)

20–30 metų jaunuoliai daro svarbiausius savo gyvenime sprendimus: jie renkasi karjeros kryptį, siekia išsilavinimo, kuria santykius, kuria šeimas, sprendžia finansines problemas, mąsto apie seksą, vaikus, tikslus, rūpinasi savo kūnu.

Mums reikia žmonių, kurie nuolatos kalbėtų tiesą apie kiekvieną iš šių sričių. Ne, nemanau, kad bažnyčia, kurioje gausu šeimų su mažais vaikais, yra tinkama vieta pamokslų serijai apie seksą. Tačiau reikia sukurti erdvę, kurioje vyresni žmonės galėtų parodyti mums geresnį kelią, nes jaunuoliams gyvybiškai svarbūs mokymai šia tema. Mums nepatinka tai, kaip pasaulis mus moko gyventi, tačiau bažnyčia, deja, šioje srityje mums nepadeda.

Galimi sprendimai:

Sukurkite jaunuoliams erdvę, kurioje jie galėtų mokytis ir augti. Suteikite jaunuoliams galimybę užmegzti tikrus ryšius su mentoriais. Sukurkite jaunuoliams programą, kuri padėtų jiems šiuo vėlyvosios brandos metu, ir jokiais būdais nepalikite jų likimo valiai tada, kai jiems labiausiai reikia pagalbos. Tikslingai mokykite jaunuolius gyventi dievotą gyvenimą ir nepalikite jų vienų rūpintis savimi.

10. Keiskime visuomenės požiūrį

Atėjo laikas bandyti pakeisti visuomenės nuomonę bažnyčios atžvilgiu. Mes turėtume labai nuoširdžiai tarnauti kaimynams, miestiečiams ir žmonėms, gyvenantiems netoli bažnyčios, tad būtina aiškintis, klausinėti kiekvieno aplinkui, kaip galėtume pagerinti jų gyvenimą. Viešosios nuomonės apklausos rodo, jog 1/3 Tūkstantmečio kartos jaunuolių yra nusistatę prieš bažnyčią, o tai liudija, jog mums kol kas nepavyksta skleisti malonų Kristaus pažinimo kvapą.

Siūlomi sprendimai:

Paskambinkite mieste ar jūsų regione įsikūrusioms organizacijoms, mokykloms ir paklauskite, kokių poreikių jie turi (žr. tarnystės valandos 3 punkte). Pamąstykite, kaip galėtumėte užmegzti ryšius su šalia bažnyčios gyvenančiais žmonėmis.

Pasirūpinkite, jog per miesto renginius būtumėte matomi ir girdimi.

11. Nustokite apie mus kalbėti (nebent iš tiesų ruošiatės ką nors daryti)

Žodžiai be juos lydinčių veiksmų yra kur kas blogiau nei visiškas ignoravimas. Nors apie mus sklando daugybė stereotipų, mes visgi klausomės, kokiomis frazėmis apibūdinate mūsų kartą. Kita vertus, žodinio tarnavimo nepakanka – mes iki smulkmenų išnagrinėjame kiekvieną jūsų žodžius palydintį veiksmą.

Siūlomi sprendimai:

Liaukitės kalbėti abstrakčiais lozungais ir sudarykite realų planą, kaip pasiekti jaunuolių širdis. Jei norite mūsų kartos pagarbos, mažiau žadėkite ir daugiau darykite.

12. Jums nesiseka prisitaikyti

Esmė yra tokia: bažnyčia nepasiekia XXI amžiaus jaunuolių. Gana pasiteisinimų ir kaltinimų; mes turime pripažinti realybę ir sąmoningai judėti šios kartos, kuri yra bauginančiai nusistačiusi prieš bažnyčią, link. „Senų dalykų kartojimas atsieina daug brangiau už pokyčius“ (Bilas Klintonas). „Gyvenimo menas – tai nuolatinis prisitaikymas prie aplinkos“ (Kakuzo Okakaura).

Siūlomas sprendimas:

Pažvelkite į faktus ir, dėl Dievo meilės, surizikuokite. Negalima elgtis taip, kaip esame įpratę, ir tikėtis, kad jaunuoliai stebuklingai pradės plūsti į bažnyčią. Pripažinkite, jog ne iki galo suprantate, kaip bendrauti su šia karta, ir kalbėkitės su jus supančiais Tūkstantmečio kartos jaunuoliais, prieš jiems paklausiant savęs: „Ką aš vis dar čia veikiu?“

Matote, mūsų kartai tiesiog nebeįdomu žaisti bažnyčią, ir tikrai yra realių, įmanomų sprendimų, galinčių padėti pritraukti jaunimą į bendruomenes. Taigi, nuspręskite, ar jums rūpi Tūkstantmečio kartos jaunuoliai, ir duokite mums tai žinoti.

http://tosavealife.com/

vertė Marija Valatkaitė