„Bet tai prisiminiau, dėl to turiu vilties“ (Raudų 3,21)
Atmintis labai dažnai yra nusivylimo vergas. Nusivylę protai prisimena kiekvieną blogą praeities nuojautą ir išsamiai kalba apie dabartinius niūrius reiškinius. Taip atmintis, apsirengusi ašutine, paduoda protui tulžies ir kartėlio taurę. Tačiau nebūtinai tai turi būti. Išmintis gali greitai perkeisti atmintį į paguodos angelą. Ta pati atmintis, kuri kairėje laiko daug tamsių ženklų, gali būti išmokyta dešinėje rankoje laikyti gausybę vilties ženklų. Jai nereikia geležinės karūnos, ant kaktos ji gali užsirišti auksinę juostelę, nusėtą žvaigždėmis. Taip atsitiko Jeremijui – atmintis nuvedė jį į gilų sielos pažeminimą: „Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta“. O dabar ta pati atmintis prikėlė jį gyventi ir paguodė. Bet tai prisiminiau, dėl to turiu vilties. Jo atmintis – kaip dviašmenis kalavijas: iš pradžių viena pusė užmušė jo išdidumą, paskui kita nukirto jo neviltį. Bendras principas – jei mes išmintingiau naudotumėmės savo atmintimi, paties juodžiausio sielvarto apimti galėtume uždegti degtuką, kuris akimirksniu įžiebtų paguodos žibintą. Dievui nėra jokio reikalo sukurti kažką naujo šioje žemėje tam, kad grąžintų tikintiesiems džiaugsmą. Jei melsdamiesi jie pažarstytų praeities pelenus, rastų šviesą šiai dienai. O jei atsigręžtų į tiesos knygą ir malonės sostą, jų žvakė vėl degtų kaip ir anksčiau. Atsiminkime Viešpaties gerumą ir meilę ir permąstykime Jo malonės žygdarbius. Atsiverskime atsiminimų tomą, kuris taip prabangiai išmargintas gailestingumu, ir greit vėl būsime laimingi. Taigi atmintis gali būti, kaip ją vadina S. T. Kolridžas, „džiaugsmo šaltinis krūtinėje“, o kai dieviškasis Guodėjas palenkia ją tarnauti Jam, ji gali tapti pagrindine guodėja čia, žemėje.
C. H. Spurgeon