„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę...“ (Jn14,27)
Kartais mūsų gyvenime būna taip, jog mūsų ramybė remiasi nežinojimu. Tačiau, kai nubundame gyvenimo tikrovei, tikra vidinė ramybė tampa neįmanoma, jei ji nėra gauta iš Jėzaus. Kai mūsų Viešpats kalba apie ramybę, Jis sukuria ramybę, nes žodžiai, kuriuos Jis kalba, visuomet yra „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6,63). Ar esu gavęs tai, apie ką kalba Jėzus? „... duodu jums savo ramybę...“ – ramybę, kuri užplūsta, žiūrint į Jo veidą ir suprantant bei gaunant Jo tylų pritarimą.
Ar dabar tau labai neramu? Ar esi išsigandęs ir sutrikęs dėl bangų ir sūkurių, kuriems Dievas leidžia įsibrauti į tavo gyvenimą? Ar nepalikai nė vieno neatversto savo tikėjimo akmens, tačiau taip ir nesuradai jokio ramybės, džiaugsmo ir paguodos šaltinio? Ar tavo gyvenimas tau neatrodo visiškai tuščias? Tada pakelk akis ir priimk tylų Viešpaties Jėzaus pasitenkinimą. Jei savo gyvenimu atspindi Jo ramybę, tai rodo, kad tavo ryšys su Dievu teisingas, nes parodai laisvę nukreipti savo mintis į Jį. Jei tavo ryšys su Dievu nėra teisingas, savo minčių negalėsi nukreipti niekur kitur, o tik į save.
Kalbant apie tave dabar slegiančią problemą, ar „žiūri į Jėzų“ (Heb 12,2) ir priimi Jo ramybę? Jei taip, Jis bus maloningas ramybės palaiminimas, matomas tavyje ir per tave. Bet jei tik pamėgini pats prasiskinti sau kelią iš šios problemos, sunaikini savyje Jo poveikį ir gauni tai, ko nusipelnai. Nerimauti pradedame todėl, kad Jo nepaisome. Kai žmogus pasitaria su Jėzumi Kristumi, sumaištis liaujasi, nes Jame nėra sumaišties. Viską pavesk Jam, o susidūręs su sunkumais, netektimi ar sielvartu, išgirs Jo žodžius: „Tenebūkštauja jūsų širdys...“ (Jn 14,27)
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“