„Džiaugiuosi Viešpačiu ir tuo pašaukimu, kurį turime“

Tikintysis Biblijoje lyginamas su avimi, kuriai svarbu pažinti Gerojo Ganytojo – Jėzaus – balsą. Kad avis būtų saugi, Jėzus paliko ganyti savo kaimenę vietiniams pastoriams – t. y. ganytojams. Norėdami labiau pažinti Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorių Darių bei jo šeimą, siūlome nubraukti kasdienybės dulkes ir prisiliesti prie šios šeimos ne vienerių metų tikėjimo kelionės.

Dariau ir Audrone, norisi išgirsti apie jūsų pradžių pradžią – vaikystę. Kokioje terpėje augote? Kokia buvo šeima? Kas turėjo jums įtakos?

Darius: Mano vaikystė prabėgo ne Vilniuje. Išskirčiau tris pagrindines vietas, kuriose aš augau, pildydamas „meilės rezervuarą“, – tai Radviliškis, Šiauliai ir vienkiemis Rokiškio rajone. Gimiau, augau ir pradinėje mokykloje mokiausi Radviliškyje, vėliau persikėlėme gyventi į Šiaulius, kur baigiau vidurinę mokyklą ir 17 metų išvykau studijuoti į Vilnių. Didelį pėdsaką man paliko tėvų, senelių kraštas – vienkiemis Rokiškio raj., prie Obelių. Vasaros bėgdavo pas senelius, iš kurių pasisėmiau daug šilumos. Močiutė buvo šiltas, geras ir labai jaukus žmogus. Mano gyvenimui teigiamos reikšmės turėjo mama, močiutė, senelis. Tėčio neturėjau, nes jis anksti mirė. Vėliau atsirado patėvis. Augau be brolių ir sesių – vienas.

Esu intravertas. Turėjau draugų, bet nebuvau greitas įsilieti į kompanijas. Man reikia laiko – esu lėtai įsišaknijantis, bet kai įsišakniju, tai ilgam.

Kokios vaikystės svajonės – kuo norėjai užaugęs būti?

Darius: Į šį klausimą – kuo būti? – niekada neturėjau aiškaus atsakymo. Kai, baigus vidurinę mokyklą, reikėjo apsispręsti: eiti į kariuomenę ar stoti į aukštąją mokyklą, – aš pasirinkau mokytis. Tik nežinojau kur. Pasirinkau, kas tuo metu man buvo artimiausia, – geografiją ir kūno kultūrą Pedagoginiame Institute (šiandien – LEU).

Gal traukė menas?

Ne, nebuvau meniškas – nei aš grojau, nei šokau, nei daug knygų skaičiau. Iš vaikystės atsimenu, kad darželyje dalyvavau Pasakotojų konkurse (man puikiai sekėsi pasakoti, kol neįgijau „kompleksų“). Laki vaizduotė niekur nedingo – vėlesnėse klasėse man patikdavo interpretuoti literatūros kūrinius, nors daugelio jų ir nebuvau skaitęs... Pakakdavo visai nedaug informacijos, kad galėčiau parašyti rašinį ir garsiai pasamprotauti. Kai mokiausi universitete, suvokiau, kad man įdomus žmogus, jo siela, tik tuo metu tai neturėjo jokio ryšio su profesine veikla. Gyvenimo prasmės klausimai tapo itin aktualūs prieš pat įtikėjimą.

Audronė: Gimiau Panevėžyje, ten gyvenome apie 4 metus, nes tėvelį, kaip baldų fabriko inžinierių, perkėlė dirbti į Vilnių. Turiu 8-eriais metais jaunesnį brolį, kurio labai laukiau. Tik vaikystėje brolis labai sirgo, tad nemažai man tekdavo jį prižiūrėti, nes mamytė dirbo. Seneliai iš tėčio pusės anksti mirė, tad daugiau laiko leisdavome su mamos tėvais, Panevėžyje. Ten gyveno ir tetos, pusbroliai, pas kuriuos važiuodavome per atostogas, – būdavo labai linksma. Mus siejo artimas giminystės ryšys.

Vaikystėje buvau labai aktyvi – mėgdavau su draugais padūkti, bet paauglystėje užsidariau: sėdėdavau namie, skaitydavau romanus, pradėjau megzti. Nebuvau meniška, buvau labiau linkusi į matematiką.

Besimokydama pradinėse klasėse svajojau būti pradinių klasių mokytoja, nes turėjau labai gerą mokytoją, kuri mokėjo susitvarkyti su 45 mokiniais... Ji buvo kaip mama – paguosdavo, kas man buvo ypač svarbu, nes buvau jauniausia klasėje. Mokytoja buvo man pavyzdys. Bet paaugus, norai pasikeitė – norėjau tapti buhaltere. Kadangi stojant į VU reikėjo laikyti geografijos, kurios nemokėjau, egzaminą, pasirinkau KTU siuvinių technologiją – laikiau matematikos ir fizikos egzaminus. Siūti man labai patiko – siuvau drabužius visiems artimiesiems.

Jei buvai uždara ir niekur nedalyvaudavai, kaip susipažinai su Dariumi?

Audronė: Susipažinome studentiškame vakarėlyje. Kai mokslai buvo jau įpusėję – šventėme „mediumą“ (studijų pusiaukelę), – vilniečiai studentai nusprendė šią šventę atšvęsti drauge su KTU merginomis išvykoje į Marijampolę. Ten ir susipažinome.

Darius: Vakarėlio metu Audronė manimi nesusidomėjo, tačiau man ji krito į širdį. Negalėjau jos pamiršti, todėl po savaitės paskambinau ir pakviečiau susitikti Vilniuje. Pradėjome bendrauti ir po 2, 5 metų susituokėme. Įtikėjome maždaug po metų – 1992 m. pavasarį.

Kaip įtikėjote – per pažįstamus žmones ar kokios evangelizacijos metu?

Audronė: Aš važinėdavau į studijas Kaune. Traukiny būdavo apie savo tikėjimą liudijančių studentų, kurie kviesdavo ateiti į tikinčiųjų susirinkimus tiek Vilniuje, tiek Kaune. Buvome atviri naujovėms – norėjosi nueiti pažiūrėti. Man Dievas buvo tam tikra paslaptis, nes tėvelis buvo  partijos narys, todėl į bažnyčią nėjome, tikinti buvo tik močiutė Panevėžyje. Vėliau vienas pažįstamas jaunuolis Darių pakvietė apsilankyti „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios susirinkime. Nusprendėme, kad būtinai reikia nueiti pasižiūrėti, kas gi tas „Tikėjimo žodis“, nes jau buvome matę šį bei tą per televiziją. Buvo įdomu – ėjome kaip į teatrą ar filmą pasižiūrėti, kad būtume išprusę, išsilavinę, žinantys, kas vyksta Lietuvoje.

Darius: Susirinkimo pabaigoje išėjau į priekį melstis, bet nejaučiau jokio vidinio pasikeitimo. Man patiko, kad pamaldos buvo paprastos, kalbama aiškiai, tačiau pačios esmės, žinoma, nesuvokiau. Po antro apsilankymo bičiuliui pasakiau, kad daugiau manęs neįkalbinėtų lankyti bažnyčios, nes turiu savo nuomonę. Ir jis manęs nespaudė, paliko ramybėje. Maždaug porą mėnesių nieko gero mano gyvenime (švelniai tariant) nevyko, tačiau nuolatos lankė liūdesys. Vieną rytą tas tylus liūdesys paskatino pasikalbėti su Dievu. Pasijutau išgirstas, suvokiau, kad Dievas tikrai yra. Jis – ne teorinis, popierinis. Jis girdi, Jis yra, mane pažįsta. Tuomet ėmiau skaityti Evangeliją pagal Joną, kaip patarė bičiulis. Perskaitęs tvirtai sau tariau: „Aš tikėsiu.“ Gimė gilus vidinis troškimas pažinti, žinoma, ir vėl apsilankyti bažnyčioje. Atėjau pats, vėliau pakviečiau ir Audronę.

Audronė: Kai Darius įtikėjo, ir aš nuėjau su juo į tikinčiųjų susirinkimą. Nuėjusi pasijutau labai gerai – išgyvenau Dievo prisilietimą. Po pamokslo norėjau išbėgti į priekį, bet Darius neragino... Tada pasilenkė Dariaus bičiulis, kuris padrąsino: „Jeigu nori, eik...“ Aš bėgte išbėgau į priekį. Tą patį susirinkimą meldėsi dėl kitų kalbų dovanos – Dievas prisilietė, ir aš pradėjau melstis. Bet grįžus namo mane užsipuolė tėveliai... Ėmiau abejoti.

Darius: Aš buvau pasiskolinęs iš pusseserės Naująjį Testamentą, tačiau nedvejodamas jį įdaviau Audronei. Po savaitės vėl susitikome. Audronė atvertė 1 Laiško korintiečiams 13 skyrių ir šviečiančiomis akimis tarė: „Štai ką radau.“ Tai buvo skyrius apie meilę. Mums tai buvo liudijimas, kad Dievo žodis kalba ne tik man, bet ir jai – mums. Tokia buvo mūsų pradžia. Dievo žodis paėmė mus už rankos ir pradėjo vesti – taip prasidėjo kelionė su Dievu.

Po metų susituokėte?

Darius: Susituokėme maždaug po pusantrų... Baigusi mokslus Audronė sugrįžo į Vilnių, tad nebuvo prasmės delsti... Nors man dar buvo likę vieni metai studijų magistrantūroje, norėjau prisiimti atsakomybę už šeimą.

Kaip sekėsi įsikurti Vilniuje?

Darius: Kai piršausi Audronei, būsimas uošvis paklausė, kaip aš išlaikysiu savo šeimą, nes vien tik stipendijos neužteks. Pasipiršus aplankė dvejopi jausmai: džiaugiausi, kad man atidavė savo dukrą, bet supratau ir tai, kad studijuojant man teks susirasti darbą. Netrukus įsidarbinau Vilniaus jaunimo mokykloje mokytoju. Šioje mokykloje 7 metus dirbau su sunkiais paaugliais.

Koks buvo pirmasis santuokos dešimtmetis? Šeima, vaikai, darbas, tarnystė?

Darius: Įtikėjęs 1992 m., anksti pradėjau tarnauti – 1993 m. jau važinėjau į miestelius kaip pamokslininko padėjėjas, o 1994 m. ir pats pradėjau pamokslauti. Šeima kentėjo, nes nematė manęs.

Audronė: Pradžioje viskas buvo neblogai, buvome užsiėmę – darbas, tarnavimas. Aš tarnavau mažesniems vaikams, vakarais lankiau Biblijos mokyklą.

Dariau, viename pamoksle minėjai, kad jūsų šeima neteko pirmojo kūdikio. Tuomet tu supratai, kodėl Biblijoje įtraukta Raudų knyga... Kaip išgyvenote šį laikotarpį?

Audronė: Tai buvo labai sunkus laikas. Vaikelio labai laukėme, buvome laimingi. Tačiau 5-tą nėštumo mėnesį nebejaučiau judesių... Mane paguldė į ligoninę – kūdikis mirė... manyje. Teko pagimdyti negyvą vaikelį. Tikėjausi, kad darys cezario pjūvį, bet liepė pačiai gimdyti. Visą savaitę leido skatinamuosius vaistus. Gimdymas buvo sunkus, išgąsdino ir medikus, nes nekrešėjo kraujas.

Po šio įvykio mums abiem buvo sunkus laikas – nežinojome, nesupratome, kodėl taip atsitiko. Kai įtikėjome, viskas buvo gražu, atrodė, kad tikinčiam nieko blogo negali nutikti. Dabar supranti, kad taip nėra. Tas įvykis mus sukrėtė.

Darius: Ši nelaimė buvo labai brandinanti. Supratau, kad Biblijoje yra Raudų knyga, kad rauda yra Dievo duota. Yra gedėjimo laikas, ir Dievas yra su mumis, kai mes raudame. Pradžioje mūsų dvasingumas buvo vaikiškas, perdėm pozityvus, nebrandus. Per šią situaciją taip pat pamačiau savo egoizmą, savanaudiškumą, nejautrumą.

Audronė: Pradžioje Darius siūlė skaityti psalmes, bet aš negalėjau. Atėjusi į bažnyčią ištisai verkdavau – tiek šlovinimo metu, tiek per pamokslą. Tai buvo gedėjimo laikas.

Vis dėlto vėliau aplankė džiaugsmas – gimė Džiugas?

Audronė: Kai vėliau laukiausi Džiugo, sakydavau: „Mūsų džiaugsmelis“. Kai sūnus gimė, taip ir pavadinome – Džiugu. Mažas būdamas jis visus labai norėdavo prajuokinti – ir jam pavykdavo.

Pirmųjų vaikų vardai netradiciniai – Džiugas, vėliau Morta. Juk prieš 20 metų biblinis vardas Morta turėjo negatyvų atspalvį... Reikėjo drąsos.

Darius: Taip, bet sūnų pavadinti Džiugu taip pat reikėjo drąsos. Aš mėgstu savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus. Tuomet mūsų bažnyčioje duodavo daugiausia biblinius vardus. Man nesinorėjo sūnų pavadinti būtinai pranašo vardu. Norėjosi pavadinti pagal jausmą, širdį. Tai buvo nestandartinis vardas. O Morta – dėl to, kad ne Marija. Juk ir Mortą Viešpats mylėjo.

Audronė: Mano abi močiutės buvo Mortos, tad kai Darius pasiūlė šį vardą, labai apsidžiaugiau. Nors mano mamytė suabejojo: „Oi, koks grubus vardas, gal švelnesnį?“ Tada atsakiau, kad mes dukrą vadinsime Mortute. Vėliau tėveliai šiuo vardu labai džiaugėsi – priėmė kaip pagarbos giminei ženklą.

Na, o po 9 metų gimė pagrandukas – Pauliukas. Jam parinkote jau biblinį vardą...

Darius: Turėjau nuojautą, kad tikrai dar turėsime vieną vaiką – kad tai bus mažas Pauliukas (reikšmė „Mažas“). Taip pavadinome ir dėl šmaikštumo – apaštalas Paulius, poetas Paulius Širvys... Įdomu, kad dėl vardų niekad nesiginčijome, esame vienos nuomonės – daugelį dalykų jaučiame ir suprantame vienodai.

Gimus vaikučiams prasidėjo naujas etapas. Auginote vaikučius namuose ar jie bėgo į darželį?

Audronė: Kadangi pirmieji vaikai gimė vienas paskui kitą – pametinukai, tad nemažai laiko teko būti su jais. Tai buvo labai sunkus laikas – tik namai ir vaikai. Darius tuo metu labai daug tarnavo bažnyčioje. Buvau viena nuošalioje Pilaitėje (tuo metu tai buvo Vilniaus pakraštys, susisiekimas su šiuo mikrorajonu buvo prastas). Vėliau leidome vaikus į darželį, aš išėjau dirbti. Bet vaikai labai sirgo... Tai toks bėgimo etapas – darbas, namai, šeima.

Darius: Aktyviai tarnavau bažnyčioje dar iki vaikams gimstant. Bažnytinis gyvenimas užpildydavo laisvalaikį po darbo – žinoma, šeimos sąskaita... Tuo metu trūko gyvenimiškos išminties, buvo daug jaunatviško entuziazmo...

Audronė: Trečiadieniais ir šeštadieniais po darbo Darius pamokslaudavo miesteliuose. Kitomis dienomis eidavo į maldas, namų grupelę, ketvirtadieniais į susirinkimą – žodžiu, visi vakarai būdavo užimti.

Kaip tu jauteisi kaip žmona, mama? Nebuvo pykčių?

Audronė: Buvo visko... Bet būtent tuomet supratau, kad aš tokiu būdu tarnauju Dievui. Šį laiką išgyventi padėjo supratimas, kad aš esu Dariaus padėjėja ir rūpindamasi namais, vaikais aš tarnauju Viešpačiui.

Jūsų vaikai labai kūrybingi – Džiugas dainuoja, vaidina, dalyvauja įvairioje veikloje, Morta šoka, fotografuoja, dainuoja. Džiugas pasirinko studijuoti aktorystę. Ar ši kūrybinė gyslelė turi kokį nors ryšį su poetu Pauliumi Širviu?

Darius: Susipažinau su žmogumi, kuris domisi Širvių geneologija. Jis mano, kad visi Širviai kyla iš vieno kelmo – nuo Rokiškio, Zarasų, maždaug nuo 1730 m. Tad galbūt ir esame susiję. Dėl Džiugo, spėju, kad jis kažką tikrai turi iš mano tėčio, nes jis buvo linksmų plaučių žmogus, nuolat besišypsantis, linksmas, muzikalus. Galbūt iš jo Džiugas paveldėjo gerą klausą ir linksmumą.

Audronė: Pradinėse klasėse Džiugas labai norėjo šokti – lankė Aidos Maksvytytės modernių šokių būrelį, vėliau mokėsi groti pianinu, nors sekėsi sunkiai. 13 metų pradėjo skambinti gitara – pradžioje akordus parodė tėtis, paskui pats mokėsi iš youtubo, vėliau – pas mokytoją Aidą Lembutį. Vėliau jį vyresni draugai pakvietė į muzikos grupę. Džiugas kartu su Morta lankė ir dainavimo būrelį. Manau, kad didelis ir vadovės Editos Tamoševičienės indėlis.

Darius: Esu dėkingas Krikščionių mokyklai, nes mūsų vaikai augo kūrybinės laisvės atmosferoje, kur galėjo laisvai skleistis jų dovanos. Tarybiniais laikais, norėdami būti kitokie, įgijome daug baimių ir kompleksų. O čia puoselėjama terpė, kur vaikai gali dainuoti, šokti, vaidinti, kurti ir ieškoti savęs. Jie nebuvo traumuoti, kaip mes. Labai svarbi palaikymo atmosfera, ne žinių kiekis. Krikščionių mokykloje kūrybingumas puoselėjamas, gerbiamas, leidžiama atsiskleisti. Džiugas pasirinko nelengvas aktorystės studijas, nors mes ir nelabai tikėjome, kad jam pavyks įstoti. Dabar jis mokosi jau antrame kurse.

Morta taip pat jau baigė mokyklą ir yra pasirinkimų kelyje?

Audronė: Taip, Morta dar ieško savęs... Ji gana meniškos sielos, tačiau linkusi viską gerai apgalvoti.

Mane, kaip mamą, guodžia jūsų vaikų tikėjimas. Menai – tai saviraiškos būdas, bet tikėjimas – gyvenimo pamatas. Deja, ne visi tikinčių tėvų vaikai pasirenka tikėjimą. Ar jūs, kaip tėvai, galėtumėte pasakyti, kad jūsų vaikai pasirinko Viešpatį?

Darius: Taip, vaikų pasirinktas tikėjimas – svarbiausias dalykas, bet negali to dirbtinai paveikti. Turėti tikėjimo bendraminčius – didelė paguoda. Iš savo pusės darėme viską, ką galėjome – vedėme į krikščionišką mokyklą, bažnyčią, mūsų namuose jau 20 metų vyksta namų grupelė. Nesame tobuli, bet stengiamės būti nuoširdūs, atviri.

Absoliuti tiesa, kad vaikai seka ne žodžiais, mokymu, o pavyzdžiu. Mūsų įsitikinimai yra jiems liudijimas, galimybė Šventajai Dvasiai veikti. Mes patys augome nekrikščioniškose šeimose, neturėjome pavyzdžio, tad tikrai nesame tobuli.

Kaip išgyvenote vaikų paauglystės laikotarpį? Ar teko susidurti su šiam gyvenimo etapui būdingomis krizėmis?

Audronė: Vaikai nebuvo sukilę... Galbūt kartais aštriau ir staigiau pasakydavo „Ne“, kartais durim trinkteldavo. Bet šiaip, manau, gana lengvai jie išgyveno paauglystę.

Darius: Esu dėkingas bažnyčiai, paauglių tarnavimui, kuriam vadovavo Jurgita Miloševičienė. Vaikai buvo užimti ir atrado save bažnyčioje. Ta jaunatviška energija išsiliedavo gera kryptimi. Jų draugai buvo iš krikščioniškos aplinkos – iš mokyklos, bažnyčios. Jie lankė mažutę namų grupelę – ten susirinkdavo vos 4 žmonės, bet jiems buvo gerai. Jie atrasdavo džiaugsmą, pasitenkinimą, pabūdavo su draugais, pasiguosdavo.

Dariau, kaip apibūdintum Audronę?

Audronė yra mano žmona, mano žmogus, draugė ir didelė Dievo dovana man. „Kaulas iš mano kaulų“, kaip kadaise sakė Adomas. Man labai pasisekė, esu labai laimingas. Tarp mūsų geras vidinis jausmas, ryšys, ilgą kelią nukeliavome kartu. Vaikams paaugus, pradeda ryškėti sutuoktinio svarba. Mus toliau laikys būtent tarpusavio santykiai, draugystė. Džiaugiuosi, kad mūsų santykiai geri.

O kaip tu, Audrone, apibūdintum Darių?

Kai vaikai buvo maži ir jaučiausi vieniša, pasiguodžiau Dariui, kad neturiu draugių... O jis man ir sako: „Aš tavo draugas.“ Ir taip iš tiesų yra – mes puikiai sutariame, tarp mūsų nėra didelių konfliktų. Jei man būna negerai, būnu pikta, Darius visuomet viską ramiai užglaisto, palaukia, nuramina. Vienas kitą palaikome.

Dariau, vienu gyvenimo etapu buvai verslininkas. Abu su Audrone dirbote įmonėje „Agva“ Tu vadovaujantį darbą, o Audronė – buhaltere. Koks tai buvo laikas? Kas pasikeitė tapus pastoriumi?

Darius: Antruoju pastoriumi (savanorystės pagrindais) tarnauti pradėjau dar 2001 m. Didžiąją laiko dalį praleisdavau savo darbe, o laisvalaikiu (kiek įmanoma) patarnaudavau bendruomenėje. Kai pastorius Giedrius Saulytis mokėsi JAV, 4 metus ir man, ir Vilniaus bendruomenei buvo tikrai nelengva.

Niekada negalvojau, kad kada nors dirbsiu bažnyčioje. Tačiau svarbiausia eiti Dievo numatytu keliu, nors ir negali visko iš anksto žinoti. Mokykloje, pirmoje mano darbovietėje, darėsi ankšta, nebemačiau pasaulio, nebebuvo iššūkių, naujų galimybių. Nutariau žengti žingsnį – išbandyti save versle. Dirbau vadovaujantį darbą. Džiaugiuosi šia patirtimi – ji buvo ir saldi, ir karti, ir pamokanti, ir suteikianti gyvenimiškos patirties. Bet pagrindinę pamoką išmokau, kai atėjo sunkesni laikai – per 2009 m. ekonominę krizę. Sunkumų niekam nesinori, bet vėliau supranti, kad ta patirtis buvo ugdanti ir naudinga, padėjo suvokti tiek save patį, tiek šio gyvenimo tikrovę.

Tuo metu toliau tarnavau bažnyčioje, o nuo 2007 m. 6-erius metus mokiausi Evangeliniame Biblijos institute.

Norisi paliesti ir sunkesnius momentus. Dariau, kaip išgyvenai etapą, kai Vilniaus bažnyčiai buvo sunku dėl pastoriaus Giedriaus situacijos? Nors tai turėjo įtakos visai bendrijai, bet skausmingiausiai atsiliepė Vilniaus bažnyčiai. Buvai paskirtas pirmuoju pastoriumi. Kaip išgyvenai tą nelengvą etapą?

Darius: Manau, kad pati krizė buvo tik ledkalnio viršūnė, bylojusi apie gilesnį mūsų visų dvasinį atšalimą. Tam tikri dalykai mūsų krikščioniškame gyvenime turėjo kelti mums nerimą kur kas anksčiau, tačiau viską išmokome pateisinti. Kai „sučirškė žadintuvas“, išryškėjo, kad, nors ir skirtingu saiku, negerai ne su vienu, bet su daugeliu iš mūsų. Visiems teko atgailauti ir keistis. Tas laikas nebuvo lengvas, bet jis – Dievo duotas.

Kas tau asmeniškai padėjo išstovėti, neatsitraukti, kai bažnyčioje buvo daug ašarų, priekaištų, nežinios, pasimetimo, buvo peržiūrimos tarnystės?

Darius: Išgyvenau vidinį konfliktą, nes staiga atsidūriau tam tikroje kryžkelėje. Mane stiprino Viešpats, palaikė brolių ir seserų tikėjimas. Kritinėse situacijose net nežinai, kodėl kažkas vienaip ar kitaip pasisuka, supranti, kad ne nuo tavęs tai priklauso. Manyčiau, kad buvo tiesiog Dievo duota – neišeiti, ištverti, pakelti.

Audronė: Darius jautė bažnyčios žmonių palaikymą. Aš labai nenorėjau, kad jis taptų pirmuoju pastoriumi... nes juk tai didelė atsakomybė.

Darius: Nuo 1992 m. aš niekur nebuvau išėjęs, ši bažnyčia man yra labai brangi – tai mano dvasiniai namai, tikėjimo lopšys. Kai joje vyksta kažkas negera, išgyvenu tai labai asmeniškai. Manau, dauguma taip jaučiasi. Aš čia buvau daug metų, likau čia ir tuomet, kai nebeliko pastoriaus. Ir jei galiu būti naudingas, noriu būti naudingas – būdamas pastoriumi ar ne. Noriu būti savo vietoje, Dievo valioje.

Audronė: Tai buvo tikrai sunkus laikas – ir morališkai, ir fiziškai. Dariaus dažnai nebūdavo namuose, nes teko spręsti daug svarbių klausimų. Parėjęs nieko nepasakodavo, o man smalsu, norisi palaikyti... Jaudinausi dėl bažnyčios, žmonių. Juk bažnyčia – ne įmonė, o gyvas organizmas, gyvos sielos, didelė atsakomybė. Atrodė, kaip įmanoma visa pakelti? Buvo baisu.

Darius: Mes patys apie save mažai žinome – ką galime pakelti, ko ne. Jei Dievas panorėjo, kad aš prisiimčiau tas pareigas, nors buvo baugu, tai Jis tikriausiai pažįsta mane geriau. Tai – mokinystė, eidami paskui Jį mes nuolat mokomės. Jei viską žinotume iš anksto – ką galime, o ko ne, – tai ir tikėti nereikėtų. Dabar mes žengiame tikėjimo žingsnius ir pasitikime Viešpačiu.

Pakalbėkime apie kasdienybę – kaip sprendžiate sudėtingas situacijas. Kiekvieną dieną reikia spręsti aštrius klausimus, kas dieną susiduriame su stresu. Kaip pavyksta nurimti?

Darius: Net nežinau... Kiekvienas turime viduje tam tikrą streso įveikimo mechanizmą. Svarbu, kad jis suveiktų tinkamai ir laiku. Aš visą laiką mąstau apie problemas, ir tai nėra gerai...

Audronė: Kartais Darius ir naktimis nemiega... Nors jis geba „atsijungti“ – pažiūri kokį juokingą filmuką su sūnumi, pvz. „Poną Byną“, pasiklauso muzikos, užsidaro savo „dėžutėje“, pasportuoja arba sodyboje visą dieną pjauna žolę, malkas pjauna – padeda fizinis darbas.

Darius: Kiekvienas turime išmokti atsipalaiduoti ir atnaujinti savo jėgas. Svarbūs praktiniai dalykai, bet taip pat svarbus ir dvasinis aspektas – suvokti ir tikėti savo tapatybe Kristuje, o ne remtis reputacija, pelnyta ką nors darant. Mums nelengva pasitikėti, kad esame mylimi Dievo vaikai ne dėl darbų ar savo nuopelnų. Svarbu augti Kristaus meilėje – iš ten semiamės stiprybės, kad ir kas vyktų. Svarbu atsiremti į Jo meilę, Jo buvimą, tikėti, kad Jis mus išgelbėjo. Kai santykiai su Dievu geri, tai ir atsipalaidavimo formos kitaip veikia.  

 Dariau, neseniai atšventei 47-ąjį gimtadienį. Ar išgyvenai vidurio amžiaus krizę? Kaip šiandien žvelgi į gyvenimą?

Darius: Nors esu girdėjęs, kad vyrams patys sunkiausi 47–50 metai, bet aš manau, kad tą krizę išgyvenau prieš 5 metus. 40–45 m. man išties buvo sunkus laikas, nes kažkas turėjo „persiversti“: turi iš naujo suvokti savo gyvenimo prasmę – kam tu čia esi, koks tavo tikslas? Kai kurie dalykai dabar man kur kas lengvesni. Labai džiaugiuosi atsinaujinančiu dvasiniu gyvenimu, tai pastebi ir kiti. Labai džiaugiuosi Viešpačiu ir tuo pašaukimu, kurį turime: būti krikščionimi – būti tikinčiu, priklausyti Dievui, tarnauti Jam – tai pats geriausias gyvenimo būdas.

Ar esate laimingi? Ir kas yra laimė?

Darius: A. Maceina yra pastebėjęs, kad filosofine prasme šiame pasaulyje žmogus negali būti laimingas... Tačiau, jei kalbėsime paprasčiau, aš esu laimingas.

Audronė: Šiuo metu išgyvenu, kad esu Dievui priimtina, Jo mylima. Vis jausdavausi esanti bloga, turėjau daug  kompleksų. Tačiau Dievas myli mane tokią, kokia aš esu. Ir Jo malonė atsinaujina kas rytą.

O kas yra laimė? – Džiaugiesi, kad gyveni, turi šeimą, artimą žmogų, turi Viešpatį. Turi, į ką atsiremti, kai sunku, ir esi laimingas.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė