Straipsnis iš žurnalo "Gyvieji šaltiniai", 2017/4 (80)
Tadas Daujotas
XFM radijo laidos „Iš mirties į gyvenimą“ redaktorius
Izraelis. Kiek daug telpa šiame viename varde. Tai tauta, kurios istorija tapo pamokomis milijonams Dievo ieškančių žmonių visuose žemės pakraščiuose per visus amžius. Tai tauta, kuri gyvenimo vėtrų buvo blaškoma per visus žemynus, iškentėjo daugybę pažeminimų ir paniekinimų, išgyveno Holokaustą ir praėjus maždaug 1900 metų grįžo į žemę, kurią pats Dievas buvo pažadėjęs jų protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
1867 metais įžymus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas lankėsi dabartinėje Izraelio teritorijoje. Štai kaip jis apibūdino šalį, kurioje tuo metu nebuvo nei augmenijos, nei žmonių populiacijos:
„(...) Tuščia šalis, kurios dirvožemis yra pakankamai geras, bet visiškai apžėlęs piktžolėmis (...) Tylios gedulingos erdvės (...) viskas sunaikinta (...). Savo kelyje mes nesutikome nė vieno žmogaus (...). Sunku buvo surasti net medį ar krūmą (...). Netgi alyvmedis ir kaktusas, augalai, galintys išgyventi net ir prastame dirvožemyje, dingo iš visos šalies.“
Jeigu šiandien Markas Tvenas galėtų nuvykti į Izraelį, jis tikriausiai nepatikėtų savo akimis, nes tos nederlingos žemės pražydo kaip Viešpaties sodas. O gal visgi žymusis rašytojas atsiverstų pranašo Izaijo knygą ir pamąstytų, jog tai, kas įvyko XX amžiuje, yra prieš 2700 metų užrašytos pranašystės išsipildymas:
Tyrai ir dykumos džiūgaus, stepės pražys pievų gėlėmis; ji žydės, bus linksma, džiaugsis ir giedos. Jai teks Libano šlovė, Karmelio ir Šarono grožis. Taip, jie matys Viešpaties šlovę ir Dievo didybę. (Izaijo 35, 1–2)
Meilė iš pirmo žvilgsnio
2016 metų pavasarį pirmą kartą nusileidau Ben Guriono oro uoste netoli Tel Avivo. Sena svajonė išsipildė ir mano kojos palietė Izraelio žemę. Viešpats po truputį pradėjo man atverti Biblijos istorijomis pulsuojantį kraštą, ir aš supratau, jog savaitės čia tikrai neužteks. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir, jeigu galima taip pasakyti, – „aš pastojau Izraeliu“. Kad ir kaip būtų simboliška, lygiai po devynių mėnesių sugrįžau į Pažado žemę. Šį kartą ne savaitei, bet trims mėnesiams, ir ne su didele grupe, o vienas.
Prisimindamas tą kelionę, vis dar stebiuosi dėl Dievo gerumo, Jo tobulo aprūpinimo ir neapsakomos malonės, kurią Jis išliejo per tuos tris mėnesius. Tikrai negalėjau įsivaizduoti kažko geresnio Jeruzalėje, kaip gyventi ant Alyvų kalno ir kiekvieną dieną pro langą matyti Šventyklos kalną, užmūrytus Auksinius vartus, senovinėmis istorijomis pulsuojantį Jeruzalės senamiestį ir visą Didžiojo Karaliaus miestą. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai pirmą kartą išėjęs iš namų, nusileidau laipteliais nuo kalno ir maždaug per penkias minutes atsidūriau Getsemanės sode. Biblijos puslapiai man tapo gyvi ir aš geriau supratau ne tik atstumus, vietoves ir kraštovaizdį, bet ir po truputį man ėmė atsiverti Žodžio gelmės. Pavyzdžiui, Getsemanė (hebr. Gat Šmanim) išvertus reiškia „aliejaus spaustuvas“. Paskutinę savo gyvenimo naktį mūsų Viešpats Jėzus praleido Getsemanės sode, kur Jis patyrė tokį stiprų dvasinį spaudimą, jog iš Jo kūno vietoj prakaito pradėjo sunktis kraujas. Jėzus leido save pažeminti, sumušti ir nužudyti, kad atpirktų mus iš nuodėmių. Taip Jis, būdamas Kristus arba Pateptasis, praėjo tą „dvasinio aliejaus spaustuvą“, kad šiandien kiekvienas iš mūsų, būtume patepti Šventąja Dvasia.
Didelis lobis
Galėčiau daug pasakoti apie Dovydo miestą, Raudų sieną, siauras Jeruzalės gatveles, dvi Kristaus kapo vietas, nepakartojamas tris savaites prie Galilėjos ežero, apie Golano aukštumas, Hermono kalną, Negyvąją jūrą, Jordano upę, ištisas valandas dykuma važiuojant automobiliu į Eilatą ir kitus kraštovaizdžius, bet už visa tai man daug svarbiau yra žmonės. Visa gamtos didybė neprilygsta žmogaus esybei, nes nei medžiai, nei kalnai, nei upės, nei jūros, nei gyvūnai, nei paukščiai nebuvo sukurti pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą... Bet žmogus... Tai toks trapus Dievo kūrinys, turintis paties Kūrėjo DNR.
Dar prieš atvykstant į Izraelį Dievas įdėjo man žodžiais neapsakomą meilę žydams. Jeigu kada nors esate skridę į Londono Liutono oro uostą, tuomet autobusu turėjote pravažiuoti Goldengryno (Golden Green) rajoną. Tai žydų kvartalas Londono šiaurėje. Kaip dabar pamenu, prieš mano ilgąją kelionę į Izraelį važiavau iš Liutono į Viktorijos autobusų stotį ir per autobuso langą pamatęs tradiciniais juodais rūbais apsisrengusius hebrajus nusprendžiau pasivaikščioti po tą kvartalą ir iššokęs iš autobuso su džiūgaujančia širdimi ėjau link metro stotelės. Negaliu apsakyti to jausmo, bet atrodo, kad galėjau kiekvieną iš jų apkabinti ir išbučiuoti. Iš tiesų Biblija sako, kad Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią (Romiečiams 5, 5). Nemanau, kad pats iš savęs galėčiau turėti tokius jausmus visai nepažįstamiems žmonėms. Taigi, dar prieš nuvykstant į Izraelį, Dievas jau darė darbą mano širdyje.
Nors norėjau gyventi tarp žydų, bet taip jau nutiko, kad Jeruzalėje buvau apsistojęs arabiškame kvartale, o mano kaimynystėje gyveno nemažai krikščionių. Ant Alyvų kalno mano artimiausi kaimynai buvo kinai ir vokiečiai, o tuose pačiuose misionierės iš Norvegijos apartamentuose buvo apsistojusi misionierė iš JAV bei nuolat atvažiuodavo pasisvečiuoti lietuvių, rusų, olandų. Tarnaudamas šlovinimo namuose, mesijinėse bažnyčiose, labdaringoje virtuvėje bei lankydamasis įvairiose tarnystėse aš susidraugavau su daugybe Jėzumi tikinčių hebrajų, arabų bei tikinčiųjų iš įvairiausių tautų. Ir iš kiekvieno galėjau kažko pasimokyti. Bendrystė su Dievo žmonėmis – tai didelis lobis, kurį atradus, reikia saugoti ir branginti.
Noras dalintis
Atvykus į Izraelį, man atėjo didelis noras dalintis tuo, ką pasisėmiau, todėl nuo pat kelionės pradžios pradėjau filmuoti trumpus vaizdo klipus ir kelti juos į savo asmeninį YouTube kanalą. Esu be galo dėkingas Dievui už dvidešimt radijo laidų „Iš mirties į gyvenimą“, kurias iš Jo malonės įrašiau per tuos 3 mėnesius. Grįžus į Lietuvą noras dalintis su kiekviena diena augo. Pažado žemė mane traukė tarytum magnetas ir aš žinojau, kad ten sugrįšiu, bet nežinojau kada. Net to nesuvokdamas tapau nemokamu konsultantu draugams, norintiems keliauti į Izraelį, nes nemažai bičiulių pasekę mano pavyzdžiu ryždavosi nuvykti trumpoms kelionėms į Pažado žemę. Aš padėdavau jiems suplanuoti kelionę, rekomenduodavau vietas, kurias jie galėtų aplankyti, patardavau, kur apsistoti, ką veikti, su kuo susitikti ir t. t.
Dar 1999 metais, kai pirmą kartą pasiėmiau akademines atostogas VU Matematikos ir informatikos fakultete, pradėjau dirbti kelionių agentūroje. Tai buvo pirmasis mano darbas ir aš penkerius metus organizavau keliones autobusu po Europą. Po to buvo didelė pertrauka, bet nuvažiavęs į Pažado Žemę, kartkartėm susimąstydavau, kad visai norėčiau organizuoti evangelinių grupių piligrimystę Izraelyje. Grįžus į Lietuvą keletas draugų mane ragino imtis šios iniciatyvos ir vieną dieną svajonė tapo tikrove. 2017 metų rugsėjo mėnesį buvo įsteigta krikščioniška kelionių agentūra VšĮ „Evangelinės piligrimystės organizacija“, kurios misija yra suteikti galimybes tikintiesiems pažinti Dievą keliaujant į istorines Biblijos vietas.
Pirmoji kelionė
Spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje mes nuvykome į Izraelį su pirmąja 30 piligrimų grupe. Tai buvo tikintieji iš aštuonių skirtingų Lietuvos miestų ir mes savaitę drauge keliavome po Biblijos istorijomis dvelkiantį kraštą. Pačioje kelionės pradžioje aplankėme Galilėjos ežerą ir Nazaretą. Tai vietovės, kuriose Jėzus užaugo ir pradėjo savo tarnystę. Po to važiuodami iš Izraelio šiaurės į centrinę šalies dalį aplankėme Karmelio kalną, ant kurio kadaise Elijas nugalėjo 850 netikrų pranašų, o atvažiavę į Tel Avivą aplankėme ten esantį raudonųjų žibintų kvartalą... Taip – jums nepasigirdo! Būtent šiame kvartale Lietuvos žydas Borisas yra įkūręs dienos centrą, į kurį kiekvieną dieną ateina pavalgyti narkomanai ir paleistuvės, ir šioje vietoje yra skelbiama Evangelija tiems žmonėms, kuriuos visuomenė jau nurašė... Buvo labai įdomu išgirsti Vilniuje gimusio žydo gyvenimo istoriją bei aplankyti tokią vietą, į kurią tikrai savo kūno dienomis būtų atėjęs Jėzus. Bet šiandien mes esame Jo rankos ir kojos, šiandien Jis siunčia mus į tokias vietas skelbti Gerąją Naujieną, ir turbūt mes buvome vieni iš nedaugelio piligrimų, apsilankę šiame kvartale. Bet aš tikiu, kad Dievas norėjo, jog pamatytume tą dvasinę realybę Izraelyje ir palaikytume maldoje tokias tarnystes kaip ši.
Taipogi kelionės metu aplankėme Betliejų, Jeruzalę, Jerichą, Jordano dykumą, Masadą bei turėjome laiko pailsėti prie Negyvosios jūros. Viena vertus, galbūt ši kelionė nedaug kuo skyrėsi nuo kitų piligriminių kelionių, bet kita vertus, ji buvo visiškai kitokia, o to geriausias įrodymas – kad praėjus mėnesiui įvyko pirmasis keliauninkų susitikimas. Mes vėl dalijomės įspūdžiais, žiūrėjome vaizdo įrašus ir nuotraukas, giedojome Viešpačiui ir jau pradėjome planuoti kelionės maršrutą kitiems metams. Mūsų agentūrai yra didelis padrąsinimas girdėti keliautojų atsiliepimus ir norą bendradarbiauti ateityje.
Ateities planai
2018 metais sukanka 70 metų nuo Izraelio valstybės atkūrimo. Vienas iš reikšmingiausių renginių, numatomų tais metais – tai Tautų maršas, kuris įvyks gegužės 13–15 dienomis Jeruzalėje. Mes jaučiame, kad mūsų tautiečių dalyvavimas šiame renginyje yra labai svarbus, todėl gegužės 12–19 dienomis organizuojame 8 dienų kelionę, kurios metu dalyvausime šioje išskirtinėje konferencijoje.
Nors veiklą pradėjome dar visai neseniai, labai trokštame troškimą būti palaima Kristaus Kūnui Lietuvoje ir norime už prieinamą kainą suteikti galimybes aplankyti Izraelį. Mes siekiame, kad žmonės pabuvotų būtent tose vietose, kurios yra svarbios evangelinio tikėjimo krikščionims, kelionių metu inicijuojame susitikimus su įdomiais žmonėmis. Trokštame, kad tarp Lietuvos ir Izraelio tikinčiųjų užsimegztų draugystė, kuri tęstųsi ne tik šioje žemėje, bet ir toliau amžinybėje.
Jeigu norėtumėte apie keliones sužinoti daugiau – mes mielai galime atvykti į jūsų bendruomenę. Na, o daugiau informacijos apie Tautų maršą bei kitas evangelines keliones 2018 metais, galite rasti interneto svetainėje www.epo.lt
Sandros Juozelėnienės nuotraukos
http://www.epo.lt/naujienos/kas-traukia-krikscionis-i-izraeli