Švenčiame mūsų valstybės šimtmetį. Kai atidžiau pasižiūrime į nueitus metus, tampa akivaizdu, jog tai, kad galime jį švęsti, yra stebuklas. XX amžiaus pradžioje atrodė, jog tokios valstybės niekada nebus, o antroje amžiaus pusėje – kad ji niekada nebebus atkurta. Kas galėjo 1975 metais pagalvoti, jog taip švęsime Lietuvos respublikos šimtmetį? Per šimtą metų du kartus išgyvenome stulbinantį stebuklą – valstybės paskelbimą ir atkūrimą. Kiekvieną kartą tai buvo dovana, suteikianti galimybę atidžiau pagalvoti ir atpažinti Tą, kuris dovanoja. Ar esame dėkingi už tas dovanas?
Būtų teisinga labai padėkoti.
Ar, žiūrėdami į praėjusius metus, matome gailestingojo Kūrėjo ranką? Ar suprantame, kad tikrai neužsitarnavome tokios malonės, kad esame nuodėmingi žmonės, kurie nusipelnė baisesnės istorijos negu ta, kurią išgyvenome?
Kaip svarbu pamatyti ir įsisąmoninti, jog buvome sužeisti ir suluošinti. Patys pasidavėme neapykantai ir daugelį kartų tikėjome melu. Buvome sugedę iš vidaus. Ir vis dėlto mūsų buvo pasigailėta, ir neleista užgesti laisvės bei savarankiškumo troškimui, rusenusiam širdžių gelmėse.
Veržimąsi į laisvę ir norą patiems kurti savo gyvenimą galima pavadinti vienu iš svarbiausių praėjusio šimtmečio bruožų. Tačiau turime nuolankiai pripažinti, kad malonės dovana reikalinga ne tik paskelbti valstybę ar ją atkurti, bet ir kasdien gyventi, sutarti bei mylėti vieniems kitus.
Be sutarimo ir tarpusavio meilės namai sugriūna. O kaip atleisti vieni kitiems ir prisipildyti meilės, jei daugel metų mokėmės vieni kitų nekęsti? Mums reikia išgydymo nuo daugelio susipriešinimų, būtina gerti gyvybės vandenį, kuris prikelia bendram gyvenimui. Kur jį rasti?
Kur galime atsigerti meilės, kad būtume gabūs mylėti vieni kitus? Kur rasime atleidimo šaltinį, kad atsigėrę iš jo galėtume vieni kitiems atleisti praeities bei dabarties skriaudas?
Gali pasirodyti keista, kad tenka atsiversti tolimoje praeityje parašytą knygą, Šventąjį Raštą, ir iš naujo atrasti girdėtus žodžius: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Evangelijos pagal Matą 11 skyriaus 28–30 eilutės).
Gabrielius Lukošius