Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo. Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ” (Mt 13, 24–30).
Tobulų bendruomenių paieškos iliuzija
Tai yra vienas iš nedaugelio Jėzaus palyginimų, kuriuos Jis ne tik papasakoja, bet ir išaiškina (Mt 13, 36–43). Šiame palyginime sakoma, kad iki pjūties raugės augs kartu su kviečiais, o tai reiškia, jog iki pasaulio pabaigos kartu bus ir gerieji, ir piktieji. Palyginime minima ir dangaus karalystė, ir pasaulis, todėl Bažnyčia, ko gero, taip pat ne išimtis. Per visą istoriją nebuvo tobulų bendruomenių: su raugėmis susidūrė Jėzaus pašaukti apaštalai, pirmųjų amžių krikščionybės gynėjai – Bažnyčios Tėvai, vėliau ir reformatoriai. Ar XX–XXI a. kas nors iš esmės šiuo aspektu pasikeitė? Tikriausiai ne. Greičiausiai nelemta mums šiuo laiku atrasti tobulos – „grynųjų kviečių“ – visuomenės, bendruomenės ar valstybinės santvarkos, kurioje nebūtų ir raugių. Juk paties šeimininko paliepimu į vestuvių puotą tarnai surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus (Mt 22, 10). Taigi migracija tarp bažnyčių ir valstybių, ieškant Dievo karalystės žemėje, gali ir nepadėti – visur atrasime netobulumo, nes juk ir mes patys esame netobuli. Tačiau kažkodėl Jėzus neskatina rauti raugių. Galbūt, kaip sako Augustinas, „kas šiandien raugės, rytoj gali tapti kviečiais“? Tačiau šis palyginimas moko ir teikia viltį, kad tokia situacija tęsis ne amžinai. Ateis diena, kai raugės – piktojo vaikai – bus atskirti nuo tikrų tikinčiųjų – Karalystės vaikų.
Kalbant apie širdį
Į šį palyginimą, kaip ir į daugelį kitų, galima pažvelgti dviem aspektais: galima žvelgti į regimą visuomenės ar bažnyčios situaciją, bet taip pat šis palyginimas taikytinas ir mūsų sielinio-dvasinio žmogaus viduje vykstantiems procesams.
Nagrinėjamo skyriaus (Mt 13) pradžioje, užrašytas garsusis Jėzaus palyginimas apie sėjėją, sėjantį sėklas į skirtingas širdies dirvas. Čia mes sužinome, jog ir geroje žemėje šalia sudygusių Dangaus karalystės Žodžio sėklų auga ir erškėčiai. Jie sudygsta ir auga greta. Pradeda vykti kova dėl išlikimo. Matome, kad net pati geriausia sėkla – Dievo žodžio sėkla – neatsilaiko ir gali būti nustelbta piktžolių, o žemė likti nevaisinga (Mt 13, 22). Ir palyginime apie rauges kviečiuose kalbama, jog širdies dirvoje įmanoma prisėti skirtingų sėklų. Vyksta tarsi artojų varžybos – kas ko daugiau pasės: Žmogaus Sūnus sėja gerą sėklą, o priešas, velnias, sėja rauges (Mt 13, 37–39). Tai – lyg apaštalo Pauliaus minima kova tarp mūsų dvasios ir kūno: Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 7).
Manoma, jog palyginime minimos raugės – tai nelaboji svidrė (lot. Lólium temuléntum; rus. k. Пле́вел опьяня́ющий – svaiginanti raugė). Dėl panašumo į gerus javus šios raugės dar vadinamos ir „melagingais kviečiais“. Kol augalai bręsta, labai sunku rauges atskirti nuo kviečių, tačiau subrendusių raugių grūdai yra juodi, turi kenksmingų medžiagų. Kartu sumalus kviečių ir šalia augusių raugių grūdus bus sugadinti visi miltai. Šių tarp kviečių augančių piktžolių šaknys yra persipynusios su kviečių šaknimis, – štai kodėl Jėzus draudžia jas rauti – kad kartu neišrautume ir Dievo pasėtų dalykų, kad „gerų ketinimų“ vedami nenukirstume ir savo artimo, ne tik raugių.
Šiuo palyginimu Jėzus mus moko kantrybės, atleidimo ir meilės vienas kitam. Neskubėkime teisti sudygusių raugių brolio ar sesers gyvenime, nebematydami Dievo kantrybės ir gailestingumo gelmės. Juk kiekvienas iš mūsų galime būti tokio nelabai malonaus mišinio nešiotojai – juk mumyse taip pat prisėta ir blogų dalykų. Kai kuriuos jų atsinešame iš savo praeities – tai ir gyvenime patirta neteisybė, nuoskaudos, nuodėmės, vidiniai sužalojimai, kitus įgijome vėliau, net jau eidami krikščionišku keliu... Nes mūsų priešas nesnaudžia.
Priešo taktika
Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo (Mt 13, 25).
Taigi štai kokia yra priešo taktika: jis ateina, pasėja sėklą ir pasišalina – jo kaip ir nebėra. Šėtonui nebūtina, kaip kartais paišoma paveikslėliuose, sėdėti tau ant peties gundant ir prieštaraujant į kitą ausį kalbančiam Dievo angeliukui. Jis pats jau nebedalyvauja, tačiau griaunamąjį darbą pradeda jo pasėtos raugių sėklos.
Atkreipkite dėmesį – kada jos buvo pasėtos? Žmonėms bemiegant, t. y. nebudint. Matyt, ir neįmanoma nuolatos budėti, niekad neužsnūsti, bet pasėtos nuoskaudų, įsižeidimo, nusivylimo, apkalbų, pagundymų sėklos sudygusios padaro daug žalos. Priešas čia – tarsi niekuo dėtas, jis jau pasišalinęs, tad čia jau mes patys kalti... Kovojame su jo paliktomis sudygusiomis piktžolėmis savyje ir piktinamės savo artimo „juodais daigais“ bažnyčioje.
Biblijoje aptinkame ir tokį neįprastą pasakymą – piktoji dvasia nuo Viešpaties. Dievo leidimu ji ateina ir pasėja tam tikrus dalykus, kad įvyktų Dievo planai ar teismai: užkietinama faraono širdis (Aš užkietinsiu faraono širdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats, – Iš 14, 4); karaliaus Sauliaus ir Dovydo istorija (Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį, – 1 Sam 16, 14); teismai teisėjų laikais (Gedeonas trimituoja, o midjaniečių stovykloje kyla sąmyšis <...> Dievas pasiuntė nesantaikos dvasią tarp Abimelecho ir Sichemo didžiūnų, – Ts 7, 22; 9, 23); klaidinanti melo dvasia karaliaus Ahabo pranašų lūpose (Viešpats klausė: ‘Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vienas sakė taip, kitas – kitaip. Pagaliau išėjo dvasia, kuri, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suklaidinsiu’. Viešpats paklausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip’. Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, – 2 Krn 18, 19–21; 1 Kar 22).
Anot J. Kalvino, Dievo Apvaizda veikia visame kame, pakreipdama įvykius norima kryptimi. Įgyvendindamas savo planus ir teismus Jis panaudoja net ir šėtono daromus piktus darbus. Štai kelios tai iliustruojančios Naujojo Testamento eilutės: Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų (Lk 22, 31–32); Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui. Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas (Jn 13, 26–27).
Tai ar galima rauti?
Kaip sako Ekleziastas, yra laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta (Ekl 3, 2). Tad kaip kovoti su tomis raugėmis?
Kiek įmanoma budėkime, saugokime ir neleiskime į mūsų širdis pakliūti blogoms sėkloms: Laikykitės mano įstatymų. Savo lauko neapsėkite mišria sėkla (Kun 19, 19). Tačiau, kaip matėme palyginime, kad ir kokie geri buvo tarnų norai, raugės vis tiek pasirodė. Todėl čia labai svarbi ir savianalizė – maldingas savosios širdies ištyrimas Žodžio ir Dievo Dvasios šviesoje, išpažintis ir atgaila.
Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės (1 Kor 11, 28).
Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! (2 Kor 13, 5).
Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų (1 Jn 4, 1).
O ką pasakysime apie drausmę bažnyčioje? Turime teisę rauges rauti ar privalome jas palikti? Atkreipkime dėmesį į tai, kad palyginime kalbama apie pasaulį (Dirva – tai pasaulis, – Mt 13, 38), o bažnyčia nėra palikta bedantė, jai patikėti ir įgaliojimai drausminti (Mt 18, 15–18; Hbr 12, 5–15). Mes negalime vykdyti teismų pasauliui, bet su meile galime bandyti pataisyti ir sudrausti pasiryžusius eiti Kristaus, šventėjimo, keliu: Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. Todėl „pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“ (1 Kor 5, 9–13).
Apibendrinant
Šis palyginimas – tai ir teodicėjos (gerojo Dievo ir blogio egzistavimo problemos) apologetika. Kalbama juk apie Dievo karalystę nuodėmingame pasaulyje, neišvengiamą jų susidūrimą dabartiniu laiku ir atskyrimą artėjančią Teismo dieną. Negalima dėl visko kaltinti tik Dievą, nes vis dar egzistuoja ir priešas – piktasis. Nors palyginimas nenusako, kaip mums elgtis su blogiu, tačiau esame raginami apie tai mąstyti. Iš vienos pusės, negalime be išlygų toleruoti bet kokio blogio, tačiau išnaikinti visą egzistuojantį blogį pasaulyje – ne mūsų tikslas. Tai darys Teisėjas paskutiniąją Teismo dieną: Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas (Mt 15, 13).
Na, o mes visų pirma prisiminkime, kad mūsų širdis, mūsų vidinis žmogus, yra laukas, kuriame gali augti ne tik geros, bet ir blogos sėklos. Priešas nori širdyje prisėti negerų dalykų – tai jo siekinys. Atradę tuos pasėlius ir suvokę, kad tai priešo darbas, prašykime Viešpaties pagalbos ir išminties, kaip su tuo kovoti. Turime suprasti, kad neravimos raugės gali mus sunaikinti, „susprogdinti iš vidaus“.
Šis palyginimas taip pat moko mus pakantumo ir kantrybės artimui. Nepamirškime ir mokykimės įžvelgti žmonėse ne tik piktojo rauges, bet ir gerų Šeimininko pasėtų sėklų vaisius. Neskubėkime rauti raugių, bet bandykime pakelti, meile pridengti ir leisti skleistis dieviškoms sėkloms.