Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 22–23).
Ką matau ir kaip reaguoju į mane supančią aplinką? Geras regėjimas – vienas svarbiausių dalykų gyvenime.
Sveikų kūno akių reikšmę suprantame kiekvienas. Jeigu akys nusilpsta, perkame akinius ar kontaktinius lęšius, nes norime aiškiai matyti. Regėjimui gerinti vartojame įvairius maisto papildus ir vaistus. Ir baisu, jei susižeidę akis net trumpam laikui prarandame gebėjimą matyti.
O kaip su širdies akimis? Ar suvokiame vidinio regėjimo svarbą? Norėdami pasitikrinti kūno akių sveikatą einame pas akių gydytoją. Ką turėtume daryti, norėdami sužinoti širdies akių būklę? Jėzus Kristus kalba apie tai, jog yra sveikos ir nesveikos (piktos) vidinės akys. Jis kalba panašiai kaip akių gydytojas, turintis priemones nustatyti, ar žmogus mato gerai, ar blogai.
Savo širdies akių būklę galime įvertinti pagal tai, ką laikome tikrosiomis vertybėmis ir kam tarnaujame. Jeigu širdis prisirišusi prie laikinų turtų, ir mums atrodo, jog socialinė padėtis, ekonominė galia bei išskirtiniai gebėjimai yra tikrosios vertybės, mūsų akis pikta. Deja, žmonės, vertinantys žemiškus turtus, dažniausiai nesupranta, kad jie iškreiptai mato tikrovę, kaip ir blogai matantys neįsivaizduoja sveikomis akimis regimo pasaulio.
Pabandykime įsivaizduoti, ką blogai matančių žmonių visuomenė galvotų apie aiškiai matantį žmogų, jeigu jis imtų jiems pasakoti, kaip atrodo juos supantis pasaulis. Jie mato neaiškias dėmes, miglą, judančius šešėlius, ir tai tik iš arti, o tolimesnis vaizdas susilieja į vientisą rūką. Jie eina atsargiai, vilkdami kojas, kad neįkristų į kokią duobę, mojuodami rankomis, bijodami į ką nors atsitrenkti. O štai aiškiai matantis jiems pasakoja apie tolimus horizontus, gamtovaizdžio grožį, aukštai skraidančius paukščius, medžių lapus, žoles, apie dėmėtus jų rūbus, purvinas rankas bei veidus, susivėlusius plaukus, daugybę šiukšlių, kurių jie nepastebi.
Gerai matantis jiems atrodo keistas ir nesuprantamas. Jis per daug užtikrintas dėl jiems nematomų dalykų. Nesunku numanyti, kaip kuris nors iš jų nustebtų, pamatęs pasaulį sveikomis akimis, – jis staiga suprastų, koks klaidinantis buvo jo turėtas pasaulio vaizdas.
Gabrielius Lukošius