Tėvo meilė
Besimokydamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, aš mečiau mokslus ir išėjau į kariuomenę. Aišku, kad turėjau keletą problemų, su kuriomis grūmiausi. Nuo to laiko beveik nebendravau su tėvu. Įpusėjus paskutiniams mokslo metams kažkas nutrūko...
Sugrįžęs į savo miestą, baigiau vidurinę ir kolegiją, vedžiau ir tapau krikščionimi. Bėgant metams, ėmiau ilgėtis artimesnių santykių su tėčiu, bet nežinojau, ką turiu daryti, kad jie užsimegztų.
Tik įžengęs į savo ketvirtąją dešimtį, kartą pakviečiau tėtį papietauti jo gimtadienio proga. Tai tapo kasmete tradicija. Vieną dieną, prabėgus keletui metų nuo šios naujos mūsų tradicijos pradžios, mudu susimokėjome už pietus ir jau ėjome prie savo automobilių. Dėl vis dar nežinomos priežasties aš pasakiau: „Na, tėti, leisk man tave apkabinti".
Man dar nesusimąsčius apie tai, ką pasakiau, mes apsikabinome. Aš rankomis apjuosiau savo tėvą, o tėvas - mane. Jis suspaudė taip stipriai, jog atrodė, kad mane sučiupo lokys. Po to pasigirdo jo ilga, pratisa dejonė:
Mmmm... Ji truko kokias trisdešimt sekundžių.
Galėjau pagalvoti tik apie giliai palaidotą skausmą dėl to, kad neturėjau tėvo, kurį būčiau galėjęs pamėgdžioti, tėvo, kuris papešiotų plaukus, kad niekada negirdėjau tėvo pamokymų apie gyvenimą... ir apie skausmą dėl prarastų metų, kai mes neapsikabindavome.
Besibaigiant toms trisdešimčiai begalinių sekundžių, mudviejų skruostais riedėjo šiltos, sūrios ašaros. Jis pažvelgė į mane, o aš į jį. „Myliu tave, tėti", - ištariau aš. „Aš irgi tave myliu", - pasakė jis.
Tada mes pajutome, kad mūsų sielos apvalytos.
Kalbant nuoširdžiai, kažin ar kas nors gali pakankamai aiškiai pasakyti, kas atsitiko per tas brangias akimirkas. Staiga į paviršių išsiveržė daugelio metų sielvartas. Ištirpo neapčiuopiamas skausmas dėl to, koks galėjo būti gyvenimas. Mums nušvito tviskanti dangaus šlovė. Maloninga Dievo ranka sugriovė sieną. Mes susitaikėme. Tai buvo dvasinis išgydymas, suteikęs neapsakomą džiaugsmą.
Tą akimirką mūsų šeimoje įvyko persilaužimas. Visam laikui mes tapome tokia šeima, kur glėbesčiuojamasi ir mylima. Ir ne tik mudu su tėčiu - tai darėme visi! Iš pradžių atrodė net juokingai.
Aš paskambindavau savo broliui. Mums baigiant kalbėti jis tardavo: „Petai, aš tave myliu". Tada aš atsakydavau: „Aš irgi tave myliu". O jis tvirtindavo: „Na, aš myliu tave labiau negu tu mane". „Ne, tu taip nemyli. Aš myliu tave labiau nei tu mane". „Tai juokinga. Aš pasakiau šitą pirmas, - o paskui tardavau: Na, man nesvarbu, ką tu sakai. Aš myliu labiau!" ir greitai padėdavau ragelį, kad mano žodis būtų paskutinis.
Žinoma, mūsų šeimoje būdavo apsikabinama ir prieš tuos lemtingus pietus, bet atsitiktinai. Dabar glėbesčiavimasis yra mūsų gyvenimo būdas. Mes visada sveikinamės - ateidami ar išeidami - apsikabindami, glėbesčiuodamiesi
ir žodžiais išreikšdami savo meilę. Tai - nuostabus gyvenimas!
Nemanau, kad tai gali pakartoti kiekvienas vyras. To tikėtis būtų neteisinga. Daug vyrų lieka nutolę nuo savo tėvų, netgi nesusitaikę. Tačiau kai kurie galbūt norėtų tai pabandyti.
Nė vienas tėvas nėra tobulas. Dažnai jo meilė lieka neišsakyta ir neišreikšta veiksmais. Jeigu jūsų vyro tėvas neišreikšdavo savo meilės jūsų vyrui žodžiais ir elgesiu, būkite tikra, kad jis to trokšta (nesvarbu, kalba jis apie tai ar ne).
Palanki tėvo nuomonė
Be žodinės ir fizinės meilės išraiškos, yra kitas svarbus poreikis, kurio tėvai, būdami netobuli, dažnai nepatenkina: sūnui reikia girdėti, kad jo tėtis juo didžiuojasi.
Vienas labiausiai klestinčių Floridos verslininkų man papasakojo, kaip jis buvo paskirtas bažnyčioje vyresniuoju. Jo tėvas jau ilgai buvo ten vyresniuoju, ir būtent todėl jis siekė šios pareigybės. „Mums ten bestovint po paskyrimo, - prisiminė jis, - priėjo mano tėvas, uždėjo ranką man ant peties ir pasakė: „Sūnau, aš tavimi didžiuojuosi".
Jam pasakojant šią istoriją, šio šešiasdešimt penkerių metų vyro skruostais pradėjo riedėti ašaros. Jis pridūrė: „Nors aš ir buvau suaugęs, tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau savo tėtį sakant, kad jis manimi didžiuojasi".
Kiekvienas vyras, kurį pažįstu, nori išgirsti iš savo tėčio žodžius: „Aš didžiuojuosi tavimi, sūnau". Ne kiekvienas sūnus tai girdi.
Leris vieną dieną pasakė: „Kad ir kiek stengiausi, niekada negalėjau savo tėvui įtikti". Lerio tėtis mirė prieš keletą metų. Bet žodžiai, kurių nepasakė jo tėvas, vis dar verčia jį ką nors daryti, kad taptų tėčio pasididžiavimu.
Nuo tėvo ir sūnaus santykių priklauso labai daug dalykų.
Kaip galite padėti savo vyrui
Neseniai vienam vyrui papasakojau, kaip mudu su tėvu apsikabinome ir vienas kitam pasakėme: „Aš tave myliu". Sujaudintas šio pasakojimo, jis nusprendė pabandyti tai su savo tėčiu. Jie jau buvo susitarę, kada susitiks, o po savaitės jis dalijosi įspūdžiais: „Tai buvo neįtikėtina! Man keturiasdešimt, bet mano tėvas nė karto neišreiškė jokių šiltų jausmų man nei žodžiais, nei veiksmais. Taigi aš tiesiog priėjau prie jo, apglėbiau jį stipriai, kaip lokys, ir pasakiau: „Tėti, aš tave myliu". Jis buvo priblokštas! Praradęs amą, žengtelėjo atgal. O aš jaučiausi taip, lyg nuo mano pečių būtų nukritęs kalnas. Aš iš tiesų jį myliu!"
Jeigu jūsų vyras turi su savo tėvu neišspręstų problemų, kurios skaudina jį, jus ar jūsų vaikus, padrąsinkite jį susitaikyti su tėčiu. Būkite švelni. Nors jis ir stengsis sužadinti savo tėčio palankumą, giliai įsišaknijęs kartėlis ar baimė vėl būti sužeistam, dažnai sulaiko vyrą ir jis nebando nieko keisti. Vis dėlto Kristaus širdyje visada yra atleidimas ir susitaikymas. Padrąsinkite savo vyrą. Jeigu jis pabandys ir nepasiseks, nebus blogiau negu dabar. Bet iš savo patirties žinau, kad tėvai to nori taip pat kaip ir jų sūnūs.
Jeigu jūsų vyro tėvas nebuvo geras tėvo pavyzdys, paraginkite savo vyrą atskirti savo požiūrį į Dievą, jo tobulą dangiškąjį Tėvą, nuo požiūrio į klaidas darantį žemiškąjį tėvą. Paraginkite jį studijuoti Dievo, jo Tėvo, charakterį ir nepriskirti Dievui savo tėčio klaidų.
Mintys vyrams
Metų metais vieną moterį erzino tai, kad jos vyras reikalaudavo, jog ji darytų viską, kai jis pats tuo metu nedarydavo nieko. Praleidusi ilgąjį savaitgalį su jo tėvais, ji viską suprato. Ji pamatė, kad jos vyras elgiasi su ja lygiai taip, kaip jo tėvas elgiasi su jo mama.
Kad ir kokie būtų mūsų santykiai su tėvais - geri ar blogi, o gal jų visai nebuvo - jie yra kaip milžiniškas elektromagnetinis laukas, kuris traukia mus į save. Tai, kaip mes prisimename tėtį, lemia, kaip daugelyje situacijų elgsimės mes.
Mes, vyrai, išmokome arba neišmokome iš savo tėvų pagrindinių gyvenimo pamokų: ką reiškia būti vyru, kaip elgtis su moterimi, apie darbo svarbą, sveiką protą, vertybių sistemą ir dvasinį paveldą.
Mūsų požiūris į Dievą, mūsų dangiškąjį Tėvą, dažnai atspindi mūsų požiūrį į žemiškąjį tėvą. Kai kurie tėvai savo sūnus myli besąlygiškai, bet kiti yra šiurkštūs ir reiklūs. Kai kuriems vyrams, girdint žodį „tėvas", kyla tokios baisios mintys, jog jiems sunku susieti šį žodį su Dievu.
Dievas yra tobulas Tėvas, ne toks kaip silpni kūno tėvai. Jei jus nuvylė žemiškasis tėvas, nebūkite dėl to priešiškas savo dangiškajam Tėvui. Imkitės iniciatyvos ir suvokite, ką, pasak Biblijos, reiškia turėti dangiškąjį Tėvą. Suprasti tai - vadinasi, atleisti, žinoti, kaip būti panašesniam į Dievą savo tėvystės kelyje, ir rasti jėgų iš tiesų mylėti.
Man asmeniškai Dievo charakterio studijavimas atvėrė dvasinio gyvenimo turtus, nuvedė mane į suvokimo gelmę ir aukštį, kurie man atrodė nepasiekiami. Kuo labiau išmokstu gerbti Dievą, tuo labiau matau jį kaip tobulą Tėvą.
Visi norime išgirsti tuos laisvę nešančius, pakeliančius žodžius: „Sūnau, aš tavimi didžiuojuosi". Gali būti, kad mūsų žemiškasis tėvas niekada jų neištarė. Vis dėlto ištirkite, kaip jūsų santykiai su tėvu veikia jūsų santykius su žmona. Atsakykite į šiuos klausimus:
1. Kuriais požiūriais jūs esate panašus į savo tėvą? Kuo jūs skiriatės?
2. Ne daugiau kaip penkiais žodžiais apibūdinkite paveldą, kurį jums perdavė tėvas. Kokį paveldą jūs perduodate savo vaikams? Ar daug tėvo įdiegtų gerų įpročių kartojate? Pateikite pavyzdį. Ar kartojate daug tėvo klaidų ir nuodėmių? Kokias būtent?
3. Joks tėtis nėra tobulas. Prislėgtas savų problemų, jūsų tėvas galbūt paliko nutrūkusių santykių ir įžeistų jausmų pėdsakus. Jeigu tėvas jus įžeidė, tai ar neatėjo laikas jam atleisti, eiti toliau ir sugriauti praeities klaidų ciklą? Pasakykite jam, jog jį mylite. Imkitės iniciatyvos atstatyti santykius. Jeigu tai neįmanoma, kaip jūs, žiūrėdamas į savo dangiškąjį Tėvą, ištaisytumėte savo žemiškojo tėvo padarytas klaidas?
4. Iki rytojaus vakaro pasakykite savo žmonai apie savo tėvą du dalykus: vieną gerą ir vieną ne tokį gerą, kurie, jūsų nuomone, vis dar turi įtakos jūsų elgesiui šiandien. Jeigu jums reikia jos už ką nors atsiprašyti, padarykite tai.
Dabar pamirškite tai ir eikite pirmyn. Žvelkite į Dievą, jūsų tikrąjį Tėvą.
Iš kn. „Ko vyrai nori, kad jų žmonos žinotų apie juos".