Dabar norime atkreipti dėmesį į vieną iš svarbiausių dalykų, išryškėjusių konsultuojant. Jeigu vyras neturi tiesioginio asmeninio ryšio su Jėzumi, teikiančio jam pilnatvę ir pasitenkinimą, jis tam tikra prasme turi imtis Dievo vaidmens. Priešingu atveju jis nesąmoningai reikalaus iš žmonos to, ką gali padaryti tik Dievas.
Šito žmona nepakels. Jis tikisi iš žmonos paguodos, nuraminimo ir pilnatvės, bet tai gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Pažvelgus iš kitos pusės, viskas vyksta lygiai taip pat. Jeigu žmona nepažįsta Viešpaties, ji tikisi, kad vyras jos atžvilgiu elgsis kaip Dievas. Paradoksalu, bet kai mums žūtbūt ko nors reikia iš sutuoktinio, mes to negauname. Jeigu „žūtbūt nereikėtų“, jeigu turėtume gyvenimo pilnatvę Jėzuje Kristuje, tada vyras ar žmona galėtų mums suteikti reikiamą žmogišką pagalbą. Jėzus pasakė: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33). Jeigu elgsimės priešingai, jeigu pirmiausia neieškosime Dievo, visa bus iš mūsų atimta. Įstatymas negailestingas. Mes pernelyg daug norime vienas iš kito, per daug trokštame, kad mūsų neužpildyta esybė būtų užpildyta. Kol neleisime Viešpačiui Jėzui Kristui mumyse užpildyti Dievui skirtos vietos, tol reikalausime, kad ją užpildytų mūsų sutuoktinis. Viešpats vienintelis gali užpildyti abi mūsų esybės puses. Jis vienintelis visiškai vienodai išreiškia abi esybės puses. Tuo pat metu Jėzus galėjo verkti dėl Lozoriaus mirties savo anima poliuje ir su animus jėga įsakyti: Lozoriau, išeik! (Jn 11, 35-43). Mūsų Viešpats vienintelis tobulai išreiškia valdingumą ir švelnumą, teisingumą ir gailestingumą, drausmę ir atlaidumą, principingumą ir lankstumą, filosofiškumą ir spontaniškumą, blaivų protą ir didžiausią misticizmą, logiką ir kūrybingumą. Jis vienintelis išlaiko pusiausvyrą ir vientisumą. Jei nerasime pusiausvyros Jame, nepasieksime jos ir santykiuose su gyvenimo palydovu. Jeigu neįgysime vientisumo iš Jo, stengsimės „pasinaudoti“ sutuoktiniu. Bet jei rasime gyvenimo pilnatvę Jėzuje, Jis leis mums pajusti pilnatvės saldybę per sutuoktinio artumą. Mat kas turi, tam bus duota [...] (Mt 13, 12). Ką turi? Gyvenimo Jėzuje Kristuje pilnatvę.
Dabar pakalbėkime konkrečiau apie bendravimą. Darbo metu vyras būna pasaulyje, kur dominuoja animus. Darbą kontroliuoja principai, logika, struktūra ir valdžia. Šioje karalystėje nereikia sakyti akivaizdžių dalykų nei keletą kartų kartoti to paties. Jeigu vyras nuolatos kartosis arba kalbės gerai visiems žinomus dalykus, jis greitai neteks pagarbos. Žmonės ims šaipytis iš tokio „bukagalvio“. Iš vyro reikalaujama ekonomiškumo, ir jis turi sakyti tik tai, ko reikia. Ir štai, visą dieną praleidęs tokiame pasaulyje, jis grįžta namo. Žmona jau paruošusi skanią vakarienę ir gražiai apsirengusi, kad jam patiktų. Vadovaudamasi savo logika ji žino, kad valgis skanus ir kad ji puikiai atrodo, bet logika ar kartojimas tų pačių dalykų čia neturi reikšmės. Jai visai nesvarbu, kad jis gyrė šį patiekalą ir jos išvaizdą praeitą savaitę ar vakar. Dabar, šią akimirką, jai be galo svarbu išgirsti: „Kaip gražu. Aš svajojau apie šį patiekalą. Kaip nuostabiai tu atrodai.“ Jai reikalingi tokie ar panašūs žodžiai.
Vyras pastebi, kad žmona gražiai atrodo. Dažniausiai jis įvertina jos išvaizdą ir būna dėkingas už skanų maistą, tačiau nieko nesakęs atsisėda ir ima valgyti. Kuo ilgiau jis tylėdamas valgo, tuo ji darosi piktesnė. Jis, rodos, galėtų prisiminti, kad ją reikia pagirti, bet vyras jau pagyrė ją vakar. Jis nenori kartotis, vyrai juk nesako akivaizdžių dalykų. Jis galvoja: „Aš mėgstu šį patiekalą ir ji tai žino, be to, aš juk jį valgau.“ Jis negali prisiversti kalbėti tuščiai.
Aš (Džonas) labai nustebdavau, kai, grįžus namo, po kurio laiko Polė pasidarydavo pikta. Visai apstulbęs, galvodavau: „Ko gi dabar nori šis mielas padarėlis?“ Pagaliau, iš nevilties raudamasis plaukus, pratardavau:
- Tau kažkas negerai. Tu turi man pasakyti. Ko tu iš tiesų nori?
- Jeigu aš pasakysiu, viskas bus sugadinta. Tu turi susiprasti, - atsakydavo ji.
Reikia pripažinti, kad mano komplimentai netektų prasmės, jeigu ji prieš tai būtų paprašiusi: „Pasakyk man, kad vertini mane.“ Taip aš išmokau du kartus per savaitę sakyti jai komplimentus, nepriklausomai nuo to, reikia jai jų ar ne. Logika ir pareiga šito reikalavo! Aš nesupratau to, kol Viešpats neatvėrė mano širdies. Šitaip vyrai praranda moteris.
Vyras gyvena vadovaudamasis logika, kuri verčia reikalus įsprausti į rėmus taip, kad eitųsi kaip iš pypkės, po to, juos palikus, imtis ko nors kito. Vyras nesąmoningai trokšta ir žmoną taip užprogramuoti. Jis nori, kad jų bendras gyvenimas riedėtų lyg gerai sutepta mašina, kad namai būtų gerai prižiūrimi, ir taip jis būtų atpalaiduotas nuo atsakomybės bei galėtų daryti, kas šaus į galvą. Žinoma, tai visiškai prieštarauja moters prigimčiai. Moteris sako: „Nesprausk manęs į rėmus.“ Spontaniškumas ne tik išlaiko romantiką, bet ir visam gyvenimui suteikia skonio. Žmona visa esybe tarsi sako: „Norėk manęs. Žiūrėk į mane. Būk pats savimi.“ Bet esame sutikę ir tokių moterų, kurių gyvenime buvo priešingai: jas vyrai girdavo už kiekvieną patiekalą. Nors iš pirmo žvilgsnio jie, rodos, elgdavosi teisingai, bet iš tikrųjų, supratę, kad reikia sakyti komplimentus, tai darydavo iš pareigos jausmo, o moterys tai jausdavo. Jei pagyrimo žodžiai neišsprūsta spontaniškai, jie neturi tikro emocionalaus pagrindo, ir žmonai atrodo, kad su ja elgiamasi kaip su daiktu. Ji laukia, kad jis nors kartą pasakytų: „Išpilk lauk savo viralą!“, nes nori išgirsti tiesą. Kai kurios moterys greičiau susprogdins savo vyrą, negu gyvens už tokios filosofijos sienos. Dažnai žmona sąmoningai pradeda kivirčą, kad išsiveržtų iš nuobodžių rėmų ir pasiektų vyro širdį.
Dar labiau bendravimas nukenčia, kai vyras, nematydamas skirtumo tarp animus ir anima, slepia savo jausmus. Dėl vaikystės traumų ir kasdienės aplinkos darbe vyras dažnai tampa panašus į Arnoldo Švarcnegerio herojų, ir jo veide neatsispindi tikri jausmai. Per visą dieną jis ne kartą būna užgautas. Tenka išgyventi akimirkas, kai kiti jo nepalaiko arba darbas būna įtemptas ir varginantis ar mirtinai nuobodus ir nereikšmingas ir t. t. Todėl jis grįžta namo išsekęs. Vos jam įžengus į namus, žmona šitai pajunta. Ji jaučia, nes susitapatina su jo anima.
- Kas atsitiko, brangusis? - klausia ji.
- Nieko.
- Ne, aš matau, kad kažkas ne taip.
- Atsikabink. Viskas gerai.
Tada ji pasijunta atstumta ir nesupranta, kad galėjo jo širdį atgaivinti tiesiog prisiglausdama ir paglostydama, neleisdama savo animus poliui užvaldyti minčių. Taip daugybę kartų mes neišgirstame vienas kito ir nesuprantame.
Labai dažnai šeimose, kur vyras yra Arnoldo Švarcnegerio tipas, žmona kenčia nuo įvairiausių fizinių negalavimų. Paeiliui arba net tuo pat metu ji serga opalige, hipertonija, migrena, moteriškomis ligomis, divertikulu ir t. t. Sąskaitos kaupiasi, nes tiek organų pašalinta chirurginiu būdu, kad jos viduje nebeliko nieko, be ko ji galėtų gyventi! Jos vyras niekada niekuo nesiskundžia. Jis yra šaltas, filosofiškas tipas. Jis visada ramus ir susikaupęs. Mano turįs nesubrendusią žmoną, nes ji nuolat įsitempusi, nervinga ir per daug emocionali. Kad ir kiek stengtųsi, jis nesupras savo žmonos, nes nieko nežino apie animus ir anima polių tarpusavio ryšį. Visa bėda, kad, pasidaręs toks filosofiškas ir taip užgniaužęs savo anima polių, jis nebesusigaudo savo jausmuose. Kadangi niekada nerodo savo emocijų, jos verda jame lyg degantis namas, aklinai uždarytais langais ir durimis. Jis gavo geros širdies, meilią, mylinčią žmoną. Kartu gyvendama, ji turi atlaikyti viską, ko jis neparodo. Jo įtampa, susirūpinimas ir nuoskaudos tampa jos, jie kaupiasi joje lyg audros debesys ir žaibai. Vyras niekada su ja apie tai nekalba, nes jam visada viskas sekasi. Jos išgyvenimai yra nematomi ir daro psichosomatinį poveikį. Žmona ima galvoti, kad su ja kažkas negerai, taip pat atrodo ir vyrui. Visi gydytojų tyrimai tarsi tai patvirtina. Ji niekaip negali suprasti, kad jos fizinių negalavimų šaknys glūdi jo prigimtyje. Mums teko susidurti su daugeliu pavyzdžių, kai, tokiam vyrui mirus ar dėl kokių nors priežasčių palikus namus, moters sveikata pagerėdavo. Jai nebereikėdavo daugiau kentėti nuo jo slepiamos įtampos.
Kol dar nebuvau Viešpaties to išmokytas, grįždavau namo pervargęs ir įsitempęs nuo studijavimo seminarijoje tokių dalykų, kurių mano dvasia nenorėjo priimti. Aš grįždavau namo suirzęs, bet negalėdavau verkti ar bent prisipažinti esąs suirzęs, todėl užsipuldavau Polę, nejučia imdamas įžeidinėti, niekinti ir kažko iš jos reikalauti, kol ji pradėdavo verkti. Kai pasirodydavo ašaros, aš atsipalaiduodavau. Jos verkimas padarydavo tai, ko negalėdavau atlikti aš pats. Dėl tos pačios priežasties vyrai, parėję girti, ima mušti savo žmonas. Jų sąmonė nežino, kad jiems būtinos žmonos emocijos. Moterys neturi gėdytis savo ašarų. Kartais vyrai sako savo žmonoms: „Baik žliumbti!“, bet iš tikrųjų jie ne tai turi omenyje. Ašaros suteikia palaimos ir atpalaiduoja vyrus. Kadangi jos ima atverti jo jausmų centrą, kurį jis stengiasi užgniaužti, viena jo dalis žūtbūt trokšta jos ašarų, tuo tarpu kita bijo jų. Jeigu žmona nesiliauja verkusi, o jis leidžia jos širdžiai sušildyti jo širdį, tuomet tampa jautrus, lengvai pažeidžiamas ir pakankamai emocionalus. Labiausiai jis bijo sulaukti šitos palaimos, todėl jo veiksmai būna labai prieštaringi ir ją trikdo. Žmona turėtų tiek pasitikėti ir būti laisva Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad išliktų pačia savimi, kol jos vyras taps pačiu savimi.
Žmona dažniausiai atgauna savitvardą bendraudama su savo gyvenimo draugu. Pavyzdžiui, aš (Polė), visą dieną vargusi ir tiesiog eidavusi iš proto dėl vaikų, norėdavau, kad Džonas, grįžęs namo, pasidalintų mano vargais. Jei tik Džonas būtų mane išklausęs, užjautęs, apkabinęs ir ištaręs nors keletą žodžių, jo jėga būtų atgaivinusi mano animus, priversdama mane savarankiškai mąstyti ir sugrąžindama savitvardą. Aš norėdavau atgauti pusiausvyrą bendraudama su Džonu, bet tada šito jis dar nežinojo. Vyrai stengiasi išlaikyti savitvardą viską gerai apmąstydami. Kuo daugiau vyras galvoja, tuo jis darosi arba piktesnis, arba ramesnis. Mąstydamas jis arba sužadina jausmus, arba nuslopina. Vaikystėje, stengdamasis užgniaužti savo jausmus, jis išmoksta juos instinktyviai slopinti. Nelaimei, nuolat tai darydamas, jis ne tiek pats kažką kontroliuoja, kiek tampa kažkieno kontroliuojamas ir praranda ryšį su savimi ir žmona. Moteris dažniausiai gyvenimą suvokia intuityviai. Iš pradžių ji daugiau vadovaujasi jausmais ar nuojauta, negu analizuoja. Tuo tarpu vyras linkęs ką nors įsikalbėti, nes dažniausiai nesupranta, kad jo tariamai objektyvus ir racionalus mąstymas iš tiesų tik pateisina pasąmonėje jo jau priimtus sprendimus. Mūsų kultūra leido moterims, remiantis jausmais ir nuojauta, laisviau ir natūraliau priimti sprendimus. Kai aš išliedavau savo vargus Džonui, jis pajusdavo jų naštą, bet po to iš karto tai įvertindavo taip, lyg aš reikalaučiau logiškų sprendimų. Jis pasijusdavo tarsi išduotas, nes, grįžęs namo, norėdavo pailsėti ir nebedaryti jokių sprendimų, o mano rūpesčiai jam atrodė kaip dar vienas sprendimų reikalavimas. Mano jausmai būtų galėję jį pastiprinti ir sugrąžinti pusiausvyrą, bet jam atrodydavo, kad aš elgiuosi kaip nesubrendęs žmogus. „Vargšas sutvėrimas, ji nesugeba suvaldyti savo jausmų taip kaip aš.“ Todėl jis sakydavo: „Gerai, Pole, žiūrėk, kas būtų, jeigu susiplanuotum dieną taip: pirmas etapas, antras etapas, trečias...“, ir, kai aš galutinai pratrūkdavau, pasijusdavo apkvailintas. Kai Džonas manęs nesuprasdavo, galvodavau: „Stuobry, kodėl tu manęs negirdi?“ Aš tenorėdavau, kad jis tiesiog pabūtų su manimi, o jis duodavo man patarimą. Jis viską stengdavosi išspręsti logiškai, bet tai buvo jo pasaulis, ne mano. Jo logika man atrodė visai nelogiška. Man būtų logiška, jei jis pripažintų mano vargus ir su užuojauta paguostų mane.