Artėjant Velykoms norisi atidžiau pagalvoti, kodėl Kristaus kryžius piktina žmones.
Šis klausimas ypač garsiai suskamba apaštalo Pauliaus Laiške galatams. Paulius skelbė Evangeliją dabartinėje Turkijos teritorijoje, ir daug ten gyvenusių žmonių patikėjo apaštalo skelbta žinia. Jie atmetė savo turėtus religinius įsitikinimus, patikėjo Jėzumi Kristumi ir tapo Jo pasekėjais. Tačiau į Galatijos bažnyčias atvyko žydų kilmės krikščionys pamokslininkai ir įtikino galatus, kad iš tiesų, norint būti Dievo tautos žmonėmis, neužtenka tikėti Jėzumi Kristumi, bet reikia vykdyti ir konkrečius Mozės įstatymo nurodymus – įtikėjusiems vyrams apsipjaustyti. Galatijos krikščionys patikėjo tais mokytojais ir tikriausiai net ėmėsi praktiškai tą mokymą įgyvendinti. Atrodytų, nieko ypatingo neįvyko: galatai nebuvo verčiami atsižadėti Kristaus; juos tik mokė turėti išorinį priklausomybės Dievui ženklą kūne, nes, anot tų mokytojų, be tokio ženklo jų krikščionybė nėra tikra. Nuo pirmųjų amžių iki šių laikų tokiu ypatingu tikrojo krikščioniškumo ženklu tapdavo ir tebetampa viena ar kita liturginė tvarka, aprangos detalės, šukuosenos, pamaldų vieta, kuris nors vienas ar keli išskirtiniai įsakymai, net vienokios ar kitokios Dievo Dvasios apraiškos.
Galatų tikintieji manė, kad atvykusieji mokytojai iš tiesų rūpinasi krikščionybės tikrumu, tačiau apaštalas Paulius įžvelgė jų motyvus – jie labiau rūpinosi tuo, jog atrodytų geri, nei tuo, kad iš tiesų tokie būtų. Jie vertė Galatijos krikščionis apsipjaustyti, nes bijojo savo tautiečių persekiojimo už tai, kad bendrauja su neapipjaustytaisiais ir dar vadina juos tikėjimo broliais. Teiginys, jog per tikėjimą Kristaus auka pagonys tampa tikraisiais Dievo tautos žmonėmis, neperimdami jokių išorinių žydiškumo formų, žydams skambėjo kaip šventvagystė.
Kristaus kryžiaus papiktinimas per du tūkstančius metų nesumenko. Žmonija ir šiandien juo piktinasi. Daugelio žmonių nepiktina terminas „Kristaus kryžius“, nes nebematoma nei žodžio „Kristus“, nei žodžio „kryžius“ prasmė. Tačiau kai šiandien žmonės susiliečia ne su terminu, bet su pačiu reiškiniu, jie piktinasi taip pat, kaip ir anuomet.
Nes kaip anuomet, taip ir dabar išlieka tas pats klausimas – kas daro mane geru? Ar religinė bei socialinė veikla, kuri tampa mano vertės garantu, ar Jėzaus gėda ir kančia?
Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 6 skyriaus 14 eilutė).
Gabrielius Lukošius