Pamenu tas ūkanotas ir niūrias visomis prasmėmis dienas, kai sužinojau, jog laukiuosi ketvirto vaikelio. Šaltą rudens orą dar labiau stingdė mintys, jog didesni vargai ir rūpesčiai, aimaninga artimųjų užuojauta, susidomėję ir kandūs praeivių žvilgsniai dar tik laukia manęs ateityje. Labiausiai glumino tai, ką pagalvos kiti: ar pajėgsiu išeiti į gatvę su trim vaikais ir didžiuliu pilvu (sutikite, kad tokį vaizdą šiandien gatvėje ne taip dažnai pamatysime). Suvokiau, kad nepažįstamųjų žvilgsniai, tiriantys mano veido bruožus, amžių, dantų skaičių, veido spalvą, vaikų drabužius, bus neišvengiama mano kasdienybės dalis. Jaučiau, kad šios visuomenės rėmai darosi man per daug ankšti - man tapo baisu į juos nebeįtilpti ir tapti NENORMALIA. Kol turėjome tris vaikus, tokios mintys net neateidavo į galvą. Iš tiesų, niekas taip nevarė į neviltį, - nei tai, kad gyvename dviejų kambarių bute, nei tai, kad vos suduriame galą su galu, nei tai, kad vyro jėgos dirbant dviejuose darbuose (o artėjant ekonominei krizei ir tų neliko) vis labiau seko, - kaip šis socialinis klausimas: kaip mus priims ši visuomenė?
Tuomet, eilinį kartą lankydamasi sekmadienio pamaldose bažnyčioje, net negirdėjau pamokslo, nes teko praleisti laiką vaikų tarnavime su mažąja dukrele. Kol vaikai žaidė, guodžiausi artimiausioms draugėms, į kokią nepavydėtiną padėtį pakliuvau. Aimanavome visos trys. Nebuvo nei paguodžiančio žodžio, nei „sustiprinimo iš Viešpaties" ar pranašystės, tačiau pasibaigus pamaldoms ir mums važiuojant namo supratau, jog tai, kad laukiuosi, yra tiesiog NORMALU, o gal net ir puiku!
Taip, sekmadienis po sekmadienio, mano nėštumui sėkmingai įsibėgėjant ir riedant finišo link, mačiau, kaip keičiasi mano mąstymas šiuo atžvilgiu, ir kaip smagu, kad mes turėsime dar vieną atžalėlę. Tiesiog klausydavausi Dievo žodžio, bendraudavau su draugėmis, šlovindavau Viešpatį kartu su broliais ir sesėm. Niekas tarsi „nepompavo" mokymo, kokia palaiminta yra šeima, turinti daug vaikų, bet tuo metu suvokiau, kokia nuostabi, šventa ir kartu stebuklinga vieta yra Bažnyčia, ir kaip ji man reikalinga! Kokie brangūs yra tie broliai ir sesės šalia, kurie šlovina kartu su manimi ir klauso Dievo žodžio! Kokia aš dėkinga jiems visiems!
Ir taip gaila, kad kartais bažnyčią savo gyvenime mes vertiname kaip kažką nereikšmingo, nustumiame ją savo gyvenime į antrą planą. Taip gaila, kai mes, tikintieji, mąstome kaip pasaulis ir neįdedame nė trupučio pastangų, kad tą mąstymą paveiktų Dievo žodis ir Jo Bažnyčia, kuri yra „tiesos ramstis ir pamatas" (1 Tim 3, 15). Kartais tenka sutikti su Hovardu Hendriksu, kuris savo knygoje „Keiskime gyvenimus mokydami" sako: „Gaudami per dideles dozes pasaulietiško mąstymo, mes pradedame lįsti į pasaulio formą. Tačiau nusigręždami nuo jo, mes atveriame kelią pasikeitimui ir leidžiame gyvai Dievo tiesai veikti mūsų protą, emocijas, elgesį". Manau, kad susitapatinę su Kristaus atvaizdu, mes ir elgtis pradedame taip, kaip Jis. Bet juk Kristus susitapatinęs su bažnyčia, todėl, mano giliu įsitikinimu, atmesdami bažnyčią, atmetame Kristų, o atmetę Kristų, atmetame ir tiesą.Kai aš, būdama silpna, besiblaškanti bei veikiama pasaulietiško mąstymo ir baimių neapleidau bažnyčios, kaip priebėgos sunkiu metu, mačiau, kaip ėmė keistis mano mąstysena, supratau, kodėl žmonės dažniausiai atsisako gausios šeimos, kodėl jų santykiai iškrypę, šeimos silpnos, o gyvenimai nelaimingi.
Neseniai bendravau su dviem žmonėmis, iš kurių vienas, grįžęs iš kelionės po Norvegiją, pasakojo, kad lietuviai ten gyvena kaip inkstai taukuose. Man paklausus, ko gi ir jis nevažiuoja ten gyventi, buvau sužavėta jo atsakymo. Šviečiančiomis akimis jis ištarė: „Bet juk čia mano bažnyčia!". Nesistebėjau išgirdusi šį atsakymą, - žinojau, kiek daug savęs jis yra atidavęs bažnyčiai.
Manau, kad mūsų, krikščionių, problema kartais būna ta, kad mes linkę pervertinti savo jėgas, manydami, kad sugebėsime gyventi be bažnyčios, atsisakydami asmeniško Dievo pašaukimo konkrečiai šiam laikui ir šiai vietai, kurioje Dievas mus pašaukė. Arba tik retkarčiais užsukdami į bažnyčią, sugebėsime išganyti savo sielas. Kol nesilaukiau ketvirtojo vaikelio, net neįtariau, su kokiomis mintimis, pagundymais, sunkumais teks susidurti. Ar ne per dažnai mes pralaimime menkutes kovas (jau nekalbu apie didelius išbandymus ar kovą dėl tikėjimo) vien dėl to, kad neįvertiname bažnyčios vaidmens savo gyvenime? Ko vertas mūsų tikėjimas, jeigu jis nesijungia su šalia esančio brolio ir sesės tikėjimu? Ko verta mūsų meilė Dievui, jei mylime savo brolius vien gerais norais ir idėjomis? Na o jei to brolio apskritai nėra šalia, tai pradedame įsivaizduoti, jog meilė Dievui mumyse jau tobula tapo...
Todėl šiandien, kai vieni sunkumai jau tarsi praeityje, o kiti galbūt dar tik laukia, galiu drąsiai sakyti: tikiu bažnyčia, tikiu Dievo pašauktais jos ganytojais, mokytojais, kurių dėka šiandien mano gyvenimas stovi ant tvirto pamato. Gal todėl jame matau tobulą Dievo tvarką ir harmoniją.
Nuotrauka Sonatos Kučinskienės