Evangelistas Lukas neįtikėtinai įtaigiai perteikia velykinę prisikėlimo nuotaiką, kurią išgyveno Kristaus mokiniai. Dėl Viešpaties nukryžiavimo jie buvo nugrimzdę į neviltį: jų viltys sudužusios, lūkesčiai neišsipildę, širdys sumišusios ir pilnos nerimo bei baimės. Tačiau Kristaus prisikėlimo žinia it žaibas perskrodė apsunkusius protus bei širdis. Kristus prisikėlė! Jis pasirodė Petrui! Ar nedegė jų širdys Jam kalbant?!
Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną (Lk 24, 13–35).
Du keleiviai
Evangelijos pagal Luką 24-ame skyriuje skaitome istoriją apie du keleivius (Lk 24, 13–35). Nusiminę dėl Kristaus nukryžiavimo jie žingsniavo į Emausą, tolyn į Vakarus nuo Jeruzalės. Kai kurie Biblijos tyrinėtojai mano, kad šie keleiviai buvo Kleopas ir jo žmona Marija (Jn 19, 25) – paprasti, niekam nežinomi, Biblijoje daugiau neminimi asmenys. Akivaizdu, kad Biblijos Dievas per savo Sūnų apsireiškia mažutėliams, žmonių akyse nereikšmingiems žmonėms. Evangelija yra žinia apie Jėzų Kristų, o ne apie reikšmingus žmones. Šalia Kristaus paprasti žmonės tampa reikšmingi Jame. Tų žmonių verte tampa Kristus, o ne jų pasiekimai, turtai, galia ar valdžios atributai.
Įdomu, kad Kristus apsireiškė abiem sutuoktiniams. Nors jie Kristų sekė dar iki Jo nukryžiavimo, tačiau prisikėlimas reikalavo tikro įtikėjimo, neginčytino širdies užtikrintumo bei empirinio (juslinio) patvirtinimo. Jiems reikėjo iš naujo atsiversti ir tapti prisikėlusio Jėzaus Kristaus bendruomenės dalimi. Kristus apsireiškė ne tik vyrui ar tik moteriai, bet abiem iš karto. Viešpats yra tikrasis šeimos pamatas, per Jį šeimos gali būti atstatytos ir naujai sujungtos dvasiniais saitais.
Vilties netekę žmonės
Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kaip dūžta viltys. Turėjome įsivaizdavimų, kad mūsų ar mūsų vaikų gyvenimas bus daug sėkmingesnis akademine, ekonomine, socialine ar karjeros prasme. Tikėjomės paaukštinimo, įvertinimo, svajojome apie mums palankius gyvenimo posūkius ir vingius. Įsivaizdavome, kad mūsų draugai ar sutuoktinis, vaikai ar nauji dalykai, tokie kaip: namai, automobiliai, galimybės, kelionės, paaukštinimas, pinigai, išsilavinimas, valdžios pozicijos, karjera ar seksas – suteiks mums laimę ir gyvenimą nuspalvins gražiausiomis spalvomis. Tačiau net jei visa tai įgyjame, galiausiai šiais dalykais nusiviliame.
Kristaus mokiniai po Jo nukryžiavimo išgyveno agonijos ir nevilties kupiną šabo dieną. Netikėta Kristaus mirtis juos sukrėtė. Jiems buvo baisu ir neramu dėl savo pačių gyvybės. Sąmyšį kėlė kai kurių mokinių kalbos, kad Viešpats prisikėlė. Ryškiausiai Velykų dienos nuotaikas nusako šie Luko žodžiai, kuriais jis apibūdino Kristaus mokinius: nuliūdę (17 eil.), nusivylę (21 eil.), nustebę (22 eil.), sujaudinti (32 eil.), sutrikę ir išsigandę (37 eil.).
Nors Viešpats ne kartą įspėjo savo mokinius, kad Jis turės mirti ir trečią dieną prisikels, tačiau jie visgi turėjo savo supratimų ir įsivaizdavimų, neteisingų lūkesčių, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Viešpats leidžia mums matyti, kaip žlunga neteisingi lūkesčiai ir įsivaizdavimai. Tai skausmingos, tačiau neišvengiamos mūsų gyvenimo patirtys.
Pakeleivis
Sukrėsti ir nusiminę Viešpaties mokiniai keliaudami į Emausą sutiko pakeleivį. Evangelistas Lukas iš pat pradžių mums pasako, kad tai buvo Viešpats. Tačiau Jis uždengė savo mokiniams akis, kad šie nepažintų prisikėlusio Kristaus. Jis jiems pasirodė kaip pakeleivis. Mums iškyla daug klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: Kaip Jie galėjo Jo nepažinti? Kodėl jie nepažino Kristaus balso, elgesio, eisenos, manierų, kalbėjimo būdo ir t. t.?
Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente mokoma, kad Dievo tauta turi būti dėmesinga pakeleiviams ir ateiviams. Svetingumas – Šventajame Rašte puoselėjama vertybė: Neskriausk ateivio. Jūs žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes buvote ateiviai Egipto šalyje (Iš 23, 9). Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus (Hbr 13, 2). Dievas savo vaikus moko būti atvirus kitiems žmonėms, tautoms, pakeleiviams. Evangelijose Kristus moko, kad Jis susitapatina su tais žmonėmis, kurie mus supa ir yra apsunkę nuo poreikių. Svetingumas yra puiki priemonė ir būdas tarnauti kitiems: parodyti jiems Dievo meilę, atleidimą, Kristaus priėmimą, liudyti Evangeliją ir patarnauti Dievo tikslams.
Netikėjimas prisikėlimu. Ar tikiu?
Krikščionys yra pašaukti gyventi tikint prisikėlusiu Kristumi, tačiau Luko istorijoje Kristaus mokiniai apie Viešpatį kalbėjo panašiai kaip ir minios – didis mokytojas, pranašas, galingas darbais ir žodžiais (Lk 24, 19–21). Nors jie buvo Kristaus mokiniai ir net po prisikėlimo Jį sutiko, vis dėlto jie netikėjo Viešpaties prisikėlimu. Jėzus už tokį netikėjimą jiems priekaištavo: „Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“
Iš tiesų, jei Kristus neprisikėlė, tuomet neverta jiems likti nesaugioje Jeruzalėje. Jei Jis neprisikėlė, tuomet neverta ir mums švęsti Velykų sekmadienio, pasninkauti ir melstis ar vaidinti, kad esame krikščionys. Tačiau jei Jis prisikėlė, tuomet ne tik verta švęsti Velykas, pasninkauti ir melstis, bet ir grįžti atgal į nesaugią Jeruzalę. Jei Viešpats kėlėsi iš numirusių, tuomet visas mūsų gyvenimas turi būti perkeistas iš esmės.
Raštas
Įdomu, kad Viešpats, išsakęs mokiniams priekaištą dėl jų netikėjimo, nepuola nusiimti gobtuvo ir neskuba pasirodyti. Jis, kaip geras pedagogas, susidariusią įtampą ir sutelktą pakeleivių dėmesį išnaudoja, kad išmokytų itin vertingą pamoką – Raštas yra kur kas svarbesnis nei mūsų patyrimas (Lk 24, 25–27). Kristaus argumentai dėl mokinių netikėjimo nebuvo empiriniai prisikėlimo įrodymai, bet gilus mokymas iš Šventojo Rašto.
Be abejo, kiek vėliau Viešpats Jo tapatybę slepiantį gobtuvą nusiėmė, ir abu pakeleiviai suvokė sutikę iš mirties prisikėlusį Viešpatį Jėzų Kristų! Gaila, bet laikui bėgant patirtys pasimiršta, kai kurie jausmai atslūgsta ar išdyla iš atminties... Vis dėlto pamokymas iš Dievo žodžio, kaip ir pats Dievo žodis, nepraeina.
Mes neneigiame patyrimo reikšmės. Dievo žodis moko, kad galime patirti Viešpaties meilę. Dievą pažįstame ne tik protu, skaitydami Bibliją. Mes galime širdimi patirti Jo artumą, išgyventi, kad mums yra atleista, esame Dievo priimti. Tačiau Dievo žodžio tiesa kur kas svarbesnė nei mūsų patirtis – taip moko apaštalas Petras: Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno. Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė (2 Pt 1, 16–19).
Evangelistas Lukas savo pasakojimu įtvirtina nepaprastai reikšmingą pamoką: Šventasis Raštas nėra moralinių normų rinkinys, kuris moko, kaip tapti geresniais; tai nėra dvasinių principų kolekcija, kuri padės tapti sėkmingais žmonėmis; tai nėra įkvepiantis prozos ir poezijos kūrinys, Biblija taip pat nėra psichoterapinė priemonė; Šventasis Raštas netgi nerašo apie mus, todėl neturėtume jame ieškoti atitikmenų sau, lyg kokiame krikščioniškame horoskope – esu panašus į Dovydą, Petrą, Saliamoną ar Jokūbą ir Joną. Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 27 eilutė patvirtina, kad Raštas nuo pirmojo puslapio iki paskutinio žodžio yra liudijimas apie Jėzų Kristų. Tai užrašyta Atpirkimo istorija. Tik taip skaitydami Šventąjį Raštą, jame atrasime išganymo džiaugsmą bei paguodą, pamokymą išganymui, tiesą, tikėjimo sustiprinimą ir galiausiai patį Viešpatį Jėzų Kristų.
Evangelijos žinia, kurią skelbė apaštalai ir kuri yra mūsų išganymo garantas, yra apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Ši žinia skelbia, ką Jis padarė dėl mūsų, o ne apie mūsų pastangas pasiekti dangų ir Dievą, ne apie mūsų savitvardą, pasišventimą, gerumą, išmintį ar autentiškumą. Viskas apie Jį, o ne apie mus. Ir tik tuomet, kai Dievui leidžiame būti centre, ten, kur Jis ir turi būti, mes patiriame sielos ramybę ir nenykstantį išgelbėjimo džiaugsmą.
Degančios širdys
Šioje istorijoje labai svarbus svetingumas. Keliaujantys iš Jeruzalės mokiniai artėjo prie savo kelionės tikslo. Kristus dėjosi keliaująs toliau (Lk 24, 28–29). Tai buvo lyg testas – kiek jie atviri Viešpačiui ir kiek trokšta su Juo bendrauti. Ar jie su netikėtu pakeleiviu ketina išsiskirti? O gal jį reiktų pakviesti vakarienei ir pasiūlyti nakvynę? Tačiau kiek tai kainuos laiko ir pinigų, be to teks atsisakyti privatumo? Ką jie būtų praradę, jei nebūtų pasiūlę keleiviui pasilikti? Ką jie atrado, kai Jėzų pakvietė į svečius?
Šventasis Raštas moko krikščionis būti svetingus. Atvėrę savo namų duris, visada esame praturtinami. Nesvarbu, kas mūsų namuose svečiuojasi: tikėjimo broliai ir seserys ar žmonės, kuriems reikalinga mūsų pagalba; netgi nesvarbu, ar šie žmonės sugebės mums atlyginti, ar ne. Jei visa tai darome Dievo garbei, tai visada mus praturtins. Taip ir šioje istorijoje Viešpats tarytum išbandė savuosius mokinius – kas ištikimas mažame, tam bus patikėta daugiau.
Taigi Viešpačiui kalbant mokinių širdys pašėlusiai daužėsi. Šventoji knyga, kai iš jos mokė paslaptingas pakeleivis, atgijo ir tapo suprantama. Ir kai įžengęs į namus šis pakeleivis ėmė į rankas duoną ir palaiminęs pradėjo ją laužyti ir dalinti, mokiniai atpažino savo Viešpatį. Tai Jis! Taip, tai mūsų Viešpats! Mįslė įminta. Jis prisikėlė!
Krikščioniškas atsivertimas yra procesas. Mokiniai sekė Viešpatį iki nukryžiavimo, jie girdėjo gandus apie prisikėlimą, jie sutiko Jį kelyje į Emausą, bet tik laužant duoną Šventoji Dvasia juos akimirksniu perkeitė ir jie įtikėjo. Jų širdys buvo perkeistos ir uždegtos. Tai turėtų padrąsinti mus tarnauti Kristaus nepažįstantiems žmonėms. Dievas veikia per skirtingus įvykius, žmones, liudijimus ir aplinkybes.
Lukas labai tikslingai šią istoriją įtraukia į savo evangeliją. Duonos laužymas, vienas iš dviejų Kristaus įsteigtų sakramentų, yra skirtas tikėjimui atnaujinti. Mokiniai Kristų atpažino laužydami duoną. Kai mes laužome duoną, bendraujame su Kristumi. Tokiu būdu ne tik užtikrinamas Kristaus aukos prisiminimas, bet ir atnaujinamas mūsų tikėjimas bei ryšys su Viešpačiu.
Mokiniai pažino Viešpatį, bet šis pranyko. Jie pašokę nuskubėjo atgal į Jeruzalę pas kitus mokinius. Duonos laužymas yra ženklas, duotas bažnyčiai. Tai krikščionių bendruomenės tapatybės elementas. Tad mokiniai, kurie sutiko prisikėlusį Kristų, norėjo susitikti su kitais mokiniais arba krikščionių bažnyčios nariais. Krikščionio kelias yra gyvenimo krikščioniškoje bendruomenėje kelias. Kristaus mokiniai nėra vieniši vilkai, herojai, bastūnai. Šventosios Dvasios sužadinta širdis visuomet bus įkvėpta ieškoti kitų krikščionių, kitų Jėzaus prisikėlimo liudytojų ir su jais džiaugtis Dievo malone bei kartu sekti Kristumi ir vykdyti Dievo valią.
Uždegtos širdys ir mes
Kiekvieno iš mūsų kelionė į Emausą gali baigtis lygiai taip pat kaip Luko pasakojimo dalyviams. Nesvarbu, ką esame savo gyvenime padarę, kokie mūsų pasiekimai ar nuodėmės, mums reikalinga geroji žinia apie Kristaus prisikėlimą. Ant kryžiaus atliktas Viešpaties darbas yra mūsų viltis ir išganymas. Viešpats nori pasiekti mūsų širdis, perkeisti ir atnaujinti mūsų gyvenimą, nukreipdamas tiesos keliu.
Prisilietęs prie žmogaus Viešpats uždega jo širdį meile Dievui, kitiems tikintiesiems, bažnyčiai ir esantiems šalia.