Sekminės – viena didžiųjų krikščioniškų švenčių. Švęsdami Sekmines minime dieną, kai Šventoji Dvasia, trečiasis Trivienio Dievo asmuo, nužengė ant pirmųjų Kristaus mokinių. Nuo tos dienos prasidėjo nauja dvasinio žmonijos gyvenimo era. Pats Kūrėjas savo Dvasia apsigyvena Jėzumi Kristumi patikėjusių žmonių širdyse. Kristaus mirtis ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes atvėrė kelią Šventajai Dvasiai.
Mes net nepagalvojame, kas būtų atsitikę, jeigu Šventoji Dvasia būtų atėjusi į Žemę Kristui dar nepaaukojus savęs. Mes visi sudegtume vietoje, nes tai gyvybės, tiesos ir meilės Dvasia. Ji visiškai tyra. Jeigu be atperkančios Jėzaus kraujo aukos Jai reikėtų susiliesti su žmonijos blogiu, tas blogis turėtų būti iš karto sunaikintas. Tai būtų tas pats, kaip vidinėms žmogaus kūno dalims susiliesti su purvu. Iš karto prasidėtų uždegimas ir arba purvas turėtų būti sunaikintas, arba užgestų žmogaus gyvybė.
Kai Jėzus iš Nazareto gyveno Žemėje, tik labai nedaugelis žmonių suprato, kad Jis yra Dievo siųstas Mesijas, ir sunku pasakyti, ar nors keli iš jų suvokė Jį esant įsikūnijusį Dievą. Kai apie tai pagalvoju, net pagaugai nueina per kūną. Pats Kūrėjas tapo žmogumi, ir neatpažintas vaikščiojo tarp savo amžininkų. Net artimiausi Jo mokiniai tik labai iš lėto įsisąmonino bei suvokė, kas Jis iš tiesų yra. Akimirkai, atrodo, pamatydavo, o po to vaizdas vėl apsiblausdavo. Tuo metu atpažinti Jėzuje tikrąjį Dievą buvo ypatinga malonė ir didžiausia sėkmė. Taip buvo anuomet.
Dabar laikas pasikeitė, ir su mumis gyvena trečiasis Trivienio Dievo asmuo – Šventoji Dvasia. Dabar tenka atpažinti nebe žmogų, bet Dvasią.
Šventoji Dvasia – paslaptingiausias Trejybės asmuo, nes būdama Šventojo Rašto įkvėpėja, Ji nestumia savęs į pirmąjį planą ir nerodo į save. Šventoji Dvasia apreiškia mums Dievą – Tėvą ir Sūnų.
Viena iš priežasčių, kodėl Šventoji Dvasia yra toks paslaptingas asmuo, ir mums taip sunku Jį suprasti, yra štai kokia – mes stengiamės save iškelti ir stojamės į Dievo vietą. Tai – ne Šventosios, bet piktosios dvasios siekis. Nuolankus Dievas mums nesuprantamas. Mes labai sunkiai įsivaizduojame Visagalį, kuris neprievartauja, neprimeta savo valios ir nėra šališkas, kuris paaukoja save už mus, kad galėtų mumyse gyventi.
Gabrielius Lukošius