Neseniai šventėme Sekmines – minėjome dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant pirmųjų Kristaus mokinių. Nuo tos dienos prasidėjo nauja dvasinio žmonijos gyvenimo era. Pats Kūrėjas savo Dvasia apsigyvena Jėzumi Kristumi patikėjusių žmonių širdyse. Kristaus mirtis ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes atvėrė kelią Šventajai Dvasiai. Mes net nesusimąstome, kas būtų atsitikę, jeigu Šventoji Dvasia būtų atėjusi į Žemę Kristui dar nepaaukojus savęs. O juk visi būtume iškart sudegę, nes tai gyvybės, tiesos ir meilės Dvasia. Ji visiškai tyra. Jeigu be atperkančios Jėzaus kraujo aukos Jai reikėtų susiliesti su žmonijos blogiu, tas blogis turėtų būti iš karto sunaikintas. Tai būtų tas pats, kaip vidinėms žmogaus kūno dalims susiliesti su purvu, – iš karto prasidėtų uždegimas, todėl tektų sunaikinti purvą, nes kitaip užgestų žmogaus gyvybė.
Kai Jėzus iš Nazareto gyveno žemėje, tik nedaugelis žmonių suprato, kad Jis yra Dievo siųstas Mesijas, bet sunku pasakyti, ar nors keli iš jų suvokė Jį esant įsikūnijusį Dievą. Kai apie tai pagalvoju, net pagaugai nueina per kūną. Pats Kūrėjas tapo žmogumi ir neatpažintas vaikščiojo tarp savo amžininkų. Net artimiausi Jo mokiniai tik po truputį, iš lėto, įsisąmonino bei suvokė, kas Jis iš tiesų yra. Rodos, akimirkai pamatydavo, bet vėliau vaizdas vėl apsiblausdavo. Tuo metu atpažinti Jėzuje tikrąjį Dievą buvo ypatinga malonė ir didžiausia sėkmė. Taip buvo anuomet.
Dabar laikas kitoks, su mumis gyvena trečiasis Trivienio Dievo Asmuo – Šventoji Dvasia. Todėl šiandien tenka atpažinti nebe žmogų, bet Dvasią.
Šventoji Dvasia – paslaptingiausias Trejybės Asmuo, nes, nors yra Šventojo Rašto įkvėpėjas, Jis nesibrauna į pirmąjį planą ir nerodo į save. Šventoji Dvasia apreiškia mums Dievą – Tėvą ir Sūnų. Tik būdami nuolankiai dėmesingi, skaitydami Šventąjį Raštą pamatome, jog Dievas yra triasmenis, o tas trečiasis Asmuo – tai Šventoji Dvasia: Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendravimas tebūna su jumis visais! (2 Kor 13, 13).
Ką, skaitydami Šventąjį Raštą, sužinome apie Šventąją Dvasią?
Šventajame Rašte sutinkame daugybę palyginimų bei vaizdinių, kuriais pristatoma Šventoji Dvasia. Ji – kaip vėjas, pučiantis, kur nori, kurio ošimą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur link nueina. Ji – kaip ugnies jūra, kurioje bus pakrikštyti (t. y. panardinti) tikintieji. Ji – kaip vanduo, galingomis srovėmis plūstantis iš tikinčiųjų vidaus. Ji – iš aukštybių nužengianti jėga. Ji – kaip balandis, nusileidusi ant Jėzaus tą dieną, kai Jis krikštijosi Jordano upėje. Ji pripildo savimi tikinčiuosius, Ji – kaip Dievo ant žmonių išlietas vanduo, Ji meile pripildo tikinčiųjų širdis. Ja esame užantspauduojami, kai patikime Evangelija. Tačiau Ji yra daugiau nei vanduo, ugnis, vėjas, jėga, balandis ar antspaudas. Tai – Dievas Šventoji Dvasia, Asmuo, kuris kalba, moko, liudija, primena, apkaltina ir apvalo. Vargu ar įmanoma visa tai aprėpti ribotu žmogaus protu.
Nagrinėjant tai, ką Biblija kalba apie Šventąją Dvasią, manau, reikėtų pradėti nuo Jėzaus žodžių, kuriuos Jis pasakė savo mokiniams paskutinės vakarienės metu: Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus (Jn 14, 16–18). Būtent šiose eilutėse Jėzus Kristus pasako, kad po Jo mirties bei prisikėlimo, taip, kaip Jis buvo su mokiniais, su jais bus Dievas Šventoji Dvasia. Tą patį vakarą Jėzus apie ateisiantį Guodėją pasakė dar daugiau: Dabar einu pas Tą, kuris mane siuntė, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur Tu eini?’ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu (Jn 16, 5–7).
Vargu ar Jėzaus mokiniams atrodė, kad jiems bus geriau Jam išėjus. Prie vakarienės stalo tuo buvo labai sunku patikėti. Kaip puiku, kai esi kartu su pačiu nuostabiausiu Mokytoju – Jėzumi Kristumi. Daugelis vėlesnių Kristaus pasekėjų svajojo apie pirmųjų mokinių buvimą su Kristumi. Kaip gera Jį matyti, girdėti pamokslaujant, mokant, bendrauti su Juo. Apaštalas Jonas evangelijoje ir pirmajame savo laiške liudija tą palaimą: Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums (1 Jn 1, 1–2). Vis dėlto, nežiūrint tokios didelės malonės būti su Kristumi, pats Viešpats sako, jog geriau, kad Jis išeina, nes atsiųs kitą Guodėją. Dievas Šventoji Dvasia bus ne tik su mokiniais, bet ir juose. Jis bus arčiau kiekvieno tikinčiojo, negu bet koks kitas asmuo – net pats artimiausias. Nors Jis yra Visagalis Dievas, pasirodo, galime Jį nuliūdinti, įskaudinti ir net užgesinti. Tai Asmuo, kuris nesiveržia į mūsų vidų per prievartą ir nemanipuliuoja. Tiesos bei meilės Dvasia nesistengia mūsų pavergti ar primesti mums savo valią. Būdama tyra ir šventa, Ji apkaltina mus dėl mūsų nuodėmių, kad galėtų nuo jų išvaduoti, bet jeigu mes nenorime girdėti to, ką sako Šventoji Dvasia, Ji mūsų neprievartauja.
Atkreipkime dėmesį, kad daugelis evangelijose minimų Dievo tautos – Izraelio, žmonių manė, jog labai stropiai tarnauja savo Kūrėjui, atlikdami įvairiausias apeigas, tačiau visiškai su Juo prasilenkė, nes buvo taip tvirtai įsitikinę savo veiksmų teisingumu, jog paniekino švelnų Dievo Dvasios balsą, ir Ji nebegalėjo jiems parodyti jų paklydimo.
Viena iš priežasčių, kodėl Šventoji Dvasia yra toks paslaptingas Asmuo ir mums taip sunku Jį suprasti, yra ši – mes stengiamės viską patys kontroliuoti ir stojamės į Dievo vietą. Tai – ne Šventosios, bet piktosios dvasios siekis. Nuolankus Dievas mums nesuprantamas. Mes labai sunkiai įsivaizduojame Visagalį, kuris neprievartauja, neprimeta savo valios ir nėra šališkas.
Jis mus moko, kai norime būti Jo mokomi, apreiškia tiesą, kai norime ją pažinti. Kalbėdamas paskutinės vakarienės metu, Jėzus pasakė mokiniams, kad Šventoji Dvasia įves juos į visą tiesą, kad Ji primins jiems Jėzaus žodžius, perduos tai, ką bus girdėjusi iš Tėvo bei Sūnaus, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji bus su mumis. Ją turėtume pažinti ir atpažinti.
Tik pagalvokime – Visagalis Dievas leidžia mums Jį atstumti, skaudinti, žeisti ir gesinti. Jis, Šventoji Dvasia, – labai jautrus, laisvę teikiantis ir prievartos nekenčiantis Asmuo. Ji yra meilės, tiesos, galybės ir susilaikymo Dvasia. Ji mus pripildo savimi, prisistatydama mums kaip alternatyva svaigalams (Nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios – Ef 5, 18).
Ji atėjo liudyti apie Kristų ir Jo atliktą darbą. Mes, tikintieji, dažnai suklystame, galvodami, kad Šventosios Dvasios dalyvavimas mūsų gyvenime daro mus priimtinus Dievui, ir jeigu mes stropiai laikysimės Dievo įsakymų, Jis suteiks mums savo Dvasios. Nieko panašaus. Turėtume labai aiškiai atsakyti į klausimą – ką turime daryti, kad Šventoji Dvasia būtų su mumis? Šį klausimą apaštalas Paulius uždavė Galatijos krikščionims, sakydamas: O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui! Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo? (Gal 3, 1–5).
Tikėjimas Kristumi ir Jo auka daro mus visiškai priimtinus Dievui ir atveria kelią Jo Dvasiai į mus. Šventoji Dvasia ateina ten, kur priimama malonės Evangelija, kur žmonės brangina Kristaus atliktą darbą ir neniekina Jo, bandydami savo jėgomis įsiteikti Dievui. Ji suteikta ne tam, kad galėtume vieni prieš kitus girtis savo dvasingumu. Ji liudija Kristų ir apreiškia Jį mums.
Turėtume branginti ir saugoti Šventąją Dvasią. Tai keista ir paradoksalu: visagalis Dievas yra toks Asmuo, kurį mes galime liūdinti. Jis labai jautrus, nors ir labai galingas.
Viešpats Jėzus, saugodamas Šventąją Dvasią, pasakė labai griežtą perspėjimą: Kas tars žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiaus Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista (Lk 12, 10). Kristus geriau negu bet koks kitas žmogus žinojo, koks tyras, mylintis ir jautrus Asmuo yra Šventoji Dvasia. Ji yra šviesa ir Joje nėra jokios tamsos. Ji atėjo teikti gyvybę ir meilę, o savo teisumu įsitikinę žmonės vadino Ją piktąja dvasia. Jiems nebus atleista.
Branginkime ir saugokime Dievo Dvasią visų pirma savyje. Supraskime, kad Ji mums duota dovanai – tik dėl Kristaus pasiaukojimo. Ji aukština Tėvą ir Sūnų.