Daugybei žmonių sekmadienio rytais pasireiškia sekmadienligės simptomai. Ar žinote kokie jie? Paprastai aukos būklė itin suprastėja sekmadienį prieš pat pusryčius: užeina neapsakomas silpnumas, kamuoja mieguistumas. Be to, gali kamuoti lengvas galvos skausmas, kurį sustiprina aplinkinių bažnyčių varpų skambėjimas. Bet ši liga trumpalaikė – paprastai iki vidurdienio visi požymiai išnyksta, ir ligonis jau įstengia sušlamšti sočius pietus, o vakarėjant net sužaisti golfo partiją. Ligos simptomai dar trumpai pasireiškia sekmadienio vakare, apie 19:30 val., bet paskui visiškai išnyksta... iki kito sekmadienio ryto.
Tai – evangelisto Bilio Gremo mintys, kurios labai taikliai apibūdina XXI a. pradžios tendenciją – sparčiai tuštėjančias bažnyčias. Šiandien, visiškai kitaip nei prieš šimtmetį ar anksčiau, eilinį sekmadienį pamaldose apsilankantys krikščionys visuomenės akyse dažnai atrodo „keistuoliai“, „nelaimėliai“, o gal net „fanatikai“. Pamąstykime, kodėl taip atsitiko?
Viena priežasčių – sparčiai sekuliarėjanti Vakarų visuomenė. Europos kultūra oficialiai įvardijama pokrikčioniška, vis daugiau šalių stoja į nesmagias lenktynes dėl mažiausiai religingos šalies titulo, kuriose kol kas lyderiauja Čekija (čia krikščionimis save vadina tik kiek daugiau negu 10 proc. gyventojų), Švedija ir Estija. Kita vertus, galima įtarti, kad šiose šalyse, kuriose iš esmės užtikrinama religijos laisvė, asmeninio ryšio su tikėjimu neturintys žmonės tiesiog atviriau ir sąžiningiau tai įvardija.
Visgi tyrimai rodo, kad tikėjimo praktika nyksta net ir iš tų žmonių, kurie vis dar vadina save krikščionimis, ir netgi iš nuoširdžiai tikinčiųjų Kristumi gyvenimo. Kodėl svarstyklių lėkštė „nebūti bažnyčioje“ vis labiau nusveria „būti“? Kokius svarsčius ant pirmosios lėkštės deda veržlus XXI a.? Tiek nešališki sociologai, tiek nerimaujančios bažnyčios sutaria dėl kelių svarbiausių dalykų.
Pirmąjį galima pavadinti: „mano ir mūsų“. Tikėjimas stumiamas į privataus gyvenimo sritį, o visuomenė visomis išgalėmis stengiasi atsitverti nuo bet kokios jo įtakos. Europos Sąjungos dokumentuose vis griežčiau įtvirtinama, kad informacija apie žmogaus tikėjimą, religinius įsitikinimus laikoma ypač konfidencialia, o savo įsitikinimų šiukštu negalima primesti kitam, net ir iš širdies jais dalijantis. Skaitome apie bylą, iškeltą slaugytojai, pasisiūliusiai pasimelsti už ligonį, apie kaltinimus gatvės pamokslininkui, kuris viešai skaitė Laišką romiečiams ir taip tariamai skleidė nepakantumą homoseksualams, apie iš tėvų paimtus vaikus, esą šie vertė juos dalyvauti bažnyčios gyvenime ir varžė jų teises. Tokie iš esmės geri dalykai, kaip tolerancija ir pakantumas, išaukštinti tampa tolerancija nuodėmei ir nepakantumu šventumui. Kaip čia neatsiminsi Jėzaus žodžių: Jie ... užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau (Mt 13, 15). Nors kol kas tai vyksta ne pas mus, bet šiame pasaulyje be sienų – labai arti.
Antrasis dalykas „gentis ir žmonija“. „Genties laikai“ – tai metas, kai priklausyti šeimai, giminei ir bendruomenei buvo būtina, kad išgyventum ir apsisaugotum. O kokia gali būti didesnė pagarba protėviams, nei perimti jų vertybes, laikytis jų tikėjimo ir tai parodyti? Šiandien atsivėrusios sienos skatina būti pasaulio piliečiais. Šeima jau nebėra mažoji tvirtovė, o iš santuokos įžadų neretai išbraukiami žodžiai „ir mirtis mus išskirs“. Nepaprastai sparčiai besikeičiantis gyvenimas ragina abejoti visomis vertybėmis, kurios dar visai neseniai buvo nepajudinamos, – kartais jos perimamos, o kartais atmetamos kaip pažangos stabdis ar sustabarėjimo simbolis. Ne, tai nereiškia, kad „anksčiau buvo geriau“, ar kad priklausomybė bet kokiai bendruomenei visada geriau už asmens laisvę, o tradicijos viršesnės už pažangą. Toli gražu ne. Tiesiog šios aplinkybės – tarsi žirklės, kerpančios bet kokius „paveldėtus“ ryšius – joms neįveikiamas tik asmeninis širdies ryšys.
Iškreiptai suvokiamas krikščionybės „nedvasingumas“. Amžinybė, pasak Ekleziasto, įdėta į kiekvieno žmogaus širdį, skatina ieškoti dvasingumo, pažinti Kūrėją ir su Juo susitaikyti. Tačiau vis daugiau žmonių, atsakydami į tyrėjų klausimus, tvirtina tikį Dievą, tačiau ne tokį, kaip moko Bažnyčia. Bažnyčia visuomenės sąmonėje nebesiejama su tiesos švyturiu, o krikščionybės žinia, kaip ji suprantama plačiojoje visuomenėje – nebelaikoma atsakymu į giliausius širdies poreikius. Priešingai, ji tapatinama su tariamai pasenusiais ribojimais, ypač kalbant apie lytiškumą, tariamai žmogiškąjį orumą menkinančiu mokymu apie prigimtinę nuodėmę, ar kraujo ir aukos trokštančiu Dievu. Kartais ji lyg paveldėta grandinė velkama ieškant tikresnių ir veiksmingesnių atsakymų, kaip „patobulėti“, „išsilaisvinti“ ar pasiekti „nušvitimą“. Na, bent jau iki žmogaus susitikimo su Kristumi...
Dar vienas panašus „rimbas“, vejantis iš bažnyčių net nuoširdžiai tikinčius žmones, – apskritai nusivylimas institucijomis ir organizuota religija. Seksualiniai ir finansiniai skandalai, purtantys visas krikščioniškas denominacijas, verčia suabejoti Bažnyčios galia bent iš dalies keisti žmonių gyvenimą. Tokius įsitikinimus dar stiprina nuodėmės ar savo galios apakinti buvę Bažnyčios tarnai, tvirtinantys, kad regima institucija „slopina Dvasią“, įspraudžia žmones į teologijos kalėjimą, kuriame nebelieka vietos Dievui. Tiesa, kartais nusivylimą Bažnyčia paskatina paprasčiausias konfliktas nedidelėje kaimenėje, nenoras nusižeminti ar atsisakyti net menkos dalies savojo ego...
************
Ką XXI a. gali pasiūlyti tokiam atsitraukusiam tikinčiajam, o galbūt nereliginio dvasingumo ieškančiam žmogui? Be galo daug. Šiuolaikinis žmogus, bent patenkinamai mokantis vieną ar dvi populiarias užsienio kalbas, neišeidamas iš namų gali išklausyti praktiškai bet kokį pamokslą ar mokymą, virtualiai sudalyvauti bet kokios denominacijos liturgijoje. Gali dalytis savo tikėjimu nebūdamas jokios bažnyčios nariu – pakanka susikurti tinklaraštį. Žvelgdamas į kompiuterio ar televizoriaus ekraną gali giedoti ir melstis, raudoti ir gardžiai juoktis ar net prisidėti paaukodamas bet kokiai bažnyčiai, labdaros ar kitam projektui.
Taigi matome visuomenę, kuri ieško kuo pakeisti Bažnyčios siūlomą dvasingumą ir vertybes. Matome atskirus žmones, kurie šiuos dalykus bando kompensuoti įvairiais mokymais, praktika, technologijų atveriamomis galybėmis.
Vargas tau, Bažnyčia? Vargas tau, regima bendruomene? Ar gali būti, kad Bažnyčia po truputį, tačiau neišvengiamai sunyks?
Atsakymas priklauso nuo to, kuo laikome Bažnyčią – moksliškai kalbant, socialiniu konstruktu, ar antgamtinio Dievo plano dalimi. Visuomenės struktūros nuolat keičiasi, bet Dievo sumanymai išlieka per amžius. Žvelgdami į Bažnyčios gimimą Sekminių dieną bei stebuklingą nuolatinio jos atsinaujinimo istoriją linkstame tikėti antruoju variantu.
Pradėkime nuo „žemiausios“ pakopos, nors gal kai kam ji gali atrodyti svarbiausia – Bažnyčios reikia mums patiems, kiekvienam tikinčiajam, kaip asmeniui. Ką tik į Dievo karalystę gimusiems vaikams reikia brandžių tikinčiųjų patirties, o brandiems broliams – naujatikių įkarščio. Mums reikia vieniems kitų, kad būdami netobuli mokytumės mylėti netobulus, ir taip pasaulis tarp mūsų regėtų Kristų. Mums reikia vieniems kitų, kad galėtume mokytis gyventi sename nuodėmingame kūne, kuriame dabar įsikūrusi Dievo Dvasia. Kad galėtume suprasti savo nuodėmingumą ir priešintis pasaulio pagundoms. Mums reikia brolio ar sesers, kurie „aštrintų“ mus kaip geležis galanda geležį (Pat 27, 17). Kad žvelgdami vienas į kitą nepamirštume, kaip mūsų pasigailėta ir kokia kaina už mus sumokėta. Ir pasisemtume vilties.
Bažnyčia – tai Susitikimo vieta. Tai vieta, kurioje drauge atiduodame Dievui garbę, išpažįstame savo tikėjimą vienas kito, Dievo ir pasaulio akivaizdoje, skelbdami Viešpaties mirtį, kol Jis ateis. Tai vieta, į kurią nužengia ištyrinanti atgailos ugnis, parklupdanti, tačiau ir išgydanti Šventosios Dvasios jėga. Tą galima pasakyti tiek apie Dievo garbinimą pamaldų ar Viešpaties Vakarienės metu, tiek ir apie suvokimą, kad priklausome Kristaus Kūnui, iš kurio semiamės jėgų. Jokie visuomenės pokyčiai, teisės aktai, draudimai, leidimai, X, Y ar Z kartų ypatumai nepakeis Jėzaus žodžių: Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės.
Tik Bažnyčioje atsiskleidžia Dievo suteiktų dovanų pilnatvė. Laiške efeziečiams rašoma, kad Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais... Kam? Kad bręstume, būtume lavinami tarnystei, atskirtume tyrą mokymą nuo žmonių apgaulės, pasiektume tikėjimo vienybę ir augdami meilėje panašėtume į Kristų. Ar savo labui? Ne tik.
Bažnyčia – tai Dievo priemonė mums, kad galėtume įvykdyti Didįjį paliepimą – perduoti Jo pažinimą tiek mus supančiam pasauliui, tiek ir iš kartos į kartą. Nes būtent regimoje bendruomenėje skelbiama, išsaugoma ir perduodama Evangelijos žinia. Tiesa, žvelgiant tiek į istoriją, tiek į esamą mokymų, išpažinimų, konfesijų įvairovę, gali atrodyti, kad būtent Bažnyčia geriausiai pasitarnauja Evangelijos žiniai iškreipti arba užmaskuoti. Visgi gyvenimus keičianti Evangelijos žinia sklinda per epochas, kartas ir tautas, įveikdama visas kliūtis. Nuo Sekminių dienos iki šiandien ir kol Viešpats ateis.
Ir dar. Būdami laisvi, orūs, žinių ir technologijų įgalinti XXI a. žmonės, atminkime, kad lankytis bažnyčioje, priklausyti neregimai ir regimai bendruomenei – ne mūsų... na, ne tik mūsų sprendimas ar nuopelnas. Tai – privilegija, kurią mums suteikė Visagalis Dievas, pagimdęs mus tiesos žodžiu, iš tamsos pakvietęs į šviesą. Tai troškulys, kurį įmanoma numalšinti tik vykdant Jo valią... arba kitaip liksime amžinai trokštantys. Neapsigaukime – ne mes maloningai aukojame savo brangų laiką ar talentus bažnyčioje, bet galime prisiliesti prie malonės To, kurio didybės neįmanoma įsivaizduoti.
Skaičiai, analizės ir tendencijos gali gąsdinti tuos, kurie myli Bažnyčią kaip Kristaus nuotaką ir jaučiasi esą jos dalimi. Suvokimas, kokia svarbi ir tiek pasauliui, tiek Dievo žmonėms reikalinga regima bendruomenė, gali teikti vilties. Visgi vienas dalykas Bažnyčios ateitimi abejoti neleidžia – Bažnyčia tai ne žmogaus, o Dievo sumanymas. Tikėdami visagaliu Dievu tikime ir tuo, kad Jis nuo pasaulio sukūrimo išsirinko savo žmones išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tiesos tikėjimą (2 Tes 2, 13). O tuos, kuriuos išsirinko, Jis ir pakels, suburs bei įgalins tarnystei bet kokioje kartoje, šalyje ir visuomenėje, nesvarbu, kokia postmoderni ar pokrikščioniška ji būtų. Juk mes turime amžiną Kristaus pažadą, užrašytą Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 18 eilutėje: Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
Iliustracijos autorius Tommaso Cascella