Bet jei stebėsite vaikų elgesį, gana anksti galėsite sužinoti, kuri yra pagrindinė meilės kalba.
Bobiui - šešeri. Kai tėtis grįžta iš darbo, Bobis užsiropščia jam ant kelių, pasiekia jo galvą ir suvelia plaukus. Ką sūnus tuo sako tėčiui? „Aš noriu, kad paliestum mane". Jis liečia tėtį, nes pats nori būti liečiamas. Greičiausiai Bobio pagrindinė meilės kalba yra fizinis prisilietimas.
Bobio kaimynystėje gyvena Patrikas. Jam - penkeri su puse, jie su Bobiu yra kiemo draugai. Tačiau grįžęs namo Patriko tėtis sutinkamas visiškai kitaip.
Patrikas džiaugsmingai sako:
- Ateik čia, tėveli. Aš noriu tau kai ką parodyti. Ateik.
Tėtis atsako:
- Minutėlę, Patrikai, aš noriu peržvelgti laikraštį.
Patrikas pasišalina, bet po penkiolikos sekundžių sugrįžta:
- Tėveli, ateik į mano kambarį. Aš noriu tau parodyti...
Noriu parodyti dabar!
Tėtis atsiliepia:
- Lukterk, sūnau. Leisk man baigti skaityti.
Mama pašaukia Patriką, ir jis bėga pas ją. Mama pasako, kad tėtis yra pavargęs, ir prašo leisti jam keletą minučių paskaityti laikraštį.
- Bet, mamyte, - sako Patrikas, - aš noriu parodyti jam, ką padariau.
- Aš žinau, - atsako mama, - bet leisk tėčiui truputėlį paskaityti.
Praėjus šešiasdešimčiai sekundžių, Patrikas grįžta pas tėtį ir, užuot ką nors pasakęs, metasi į skaitomą laikraštį ir juokiasi.
Tėtis sušunka:
- Ką tu darai, Patrikai?!
- Aš noriu, kad tu ateitum į mano kambarį, tėveli, - noriu parodyti, ką padariau.
Ko Patrikas prašo? Praleisti laiką kartu. Jis nori tėčio dėmesio ir nenurims, kol jį gaus, net jeigu tam prireiks iškelti sceną.
Jeigu vaikas dažnai jums ką nors dovanoja - suvyniodamas daiktą ir įteikdamas su ypatingu spindesiu akyse, - tikriausiai jo meilės kalba yra dovanų gavimas. Jis duoda jums, nes pats nori gauti.
Jeigu pastebite savo sūnų ar dukrą visada besistengiančius padėti jaunesniam broliukui ar sesutei, tai greičiausiai reiškia, kad jų pagrindinė meilės kalba yra paslaugos. Jeigu vaikas dažnai pasako jums, kad gerai atrodote, kad esate gera mama ar tėtis, kokį gerą darbą padarėte,- tai parodo, kad vaiko pirminė meilės kalba yra palaikymo žodžiai.
Visa tai vyksta pasąmonės lygyje. Tai reiškia, kad vaikas sąmoningai negalvoja: „Jeigu aš padovanosiu dovaną, tai ir tėtis man duos dovanų; jeigu aš paliesiu, tai ir mane palies", bet jo elgesį motyvuoja paties emociniai troškimai.
Galbūt iš patirties vaikas žino, kad, padaręs ar pasakęs tam tikrus dalykus, jis paprastai sulaukia tam tikro atsako iš tėvų. Todėl jis daro ar sako tai, kas baigiasi tuo, kad patenkinami jo emociniai poreikiai. Jeigu tai pavyksta ir mažųjų emociniai poreikiai patenkinami, jie užauga atsakingais žmonėmis. Bet jei emociniai poreikiai nebūna patenkinami, vaikai gali laužyti priimtas elgesio normas, tuo išreikšdami pyktį tėvams, kurie nepatenkino jų poreikių, ir ieškoti meilės netinkamose vietose.
Daktaras Rosas Kempbelas, psichiatras, pirmasis man pasakęs apie emocinį meilės rezervuarą, sako, kad, daugelį metų gydant vaikus iki 12 metų, kurie buvo įsitraukę į seksualinius santykius, jam nė karto neteko gydyti vaiko, kurio tėvai patenkindavo jo emocinį meilės poreikį. Jo nuomone, beveik visada paauglių neleistinų seksualinių santykių šaknys - tuščias meilės emocijų rezervuaras.
Ar matėte kada tai savo bendruomenėje? Paauglys pabėga iš namų. Tėvai laužo rankas, klausdami savęs: „Kaip jis galėjo šitaip su mumis pasielgti, kai mes tiek daug dėl jo padarėme?" Bet tas paauglys sėdi už šešiasdešimties mylių, psichologo kabinete, ir sako: „Tėvai nemyli manęs. Jie niekada manęs nemylėjo. Jie myli mano brolį, bet ne mane".
Ar tėvai myli šį paauglį? Daugeliu atvejų - taip. Tad kur slypi problema? Labai galimas daiktas, kad tėvai niekada nežinojo, kaip perteikti meilę ta kalba, kurią vaikas suprastų. Turbūt jie pirko sūnui beisbolo pirštines ir dviračius, norėdami parodyti savo meilę, bet jis šaukėsi: „Ar kas nors pažais su manimi beisbolą? Ar kas nors eis drauge pasivažinėti dviračiais?" Skirtumas tarp beisbolo pirštinės nupirkimo ir beisbolo žaidimo su vaiku gali būti skirtumas tarp tuščio ir pilno meilės emocijų rezervuaro. Tėvai gali nuoširdžiai mylėti savo vaikus (dauguma ir myli), bet vien nuoširdumo nepakanka. Jeigu norime patenkinti vaiko emocinį meilės poreikį, turime išmokti jų pagrindinę meilės kalbą.
Kalbėdami apie tai, kaip mylėti vaikus, apžvelkime penkias meilės kalbas.
Palaikymo žodžiai
Kol vaikas mažas, tėvai paprastai prisako jam daug palaikančių žodžių. Vaikui dar nesuprantant bendravimo žodžiu, tėvai tik ir šneka: „Kokia graži nosytė, kokios gražios akys, kokie garbanoti plaukai" ir pan. Kai mažylis pradeda šliaužioti, mes plojame rankomis dėl kiekvieno jo judesio ir sakome palaikymo žodžius. Kai jis pradeda vaikščioti ir atsistoja, viena ranka laikydamasis už lovos, mes pašokame ant kojų ir raginame: „Nagi stokis, stokis! Teisingai! Eik, gerai, eik". Vaikas žengia pusę žingsnio ir krenta, ir ką gi mes sakome? Juk nesubarame: „Ech, tu, kvailas vaike, ar negali vaikščioti?", bet sakome: „Taip, tu labai gražiai ėjai!" Todėl jis atsistoja ir vėl bando eiti.
Kodėl taip yra, kad sūnui ar dukrai augant mūsų palaikymo žodžiai virsta pasmerkimo žodžiais? Kai vaikas būna septynerių metų, įėję į kambarį, mes liepiame jam susidėti žaislus į dėžę. Dvylika žaislų lieka ant grindų. Grįžę po penkių minučių, randame septynis žaislus dėžėje ir ką sakome? „Aš liepiau tau surinkti visus žaislus. Jeigu nesusirinksi, aš tau parodysiu". O kaip dėl tų septynių žaislų dėžėje? Kodėl mes nepasakome: „Jonuk, tu jau įdėjai į dėžę septynis žaislus. Tai puiku". Kiti penki žaislai turbūt būtų šokte sušokę į dėžę! Ūgtelėjusį sūnų (dukrą) mes labiau esame linkę smerkti dėl nesėkmių, nei pagirti dėl sėkmės. Vaikui, kurio pagrindinė meilės kalba yra palaikymo žodžiai, mūsų neigiami, kritiški, žeminantys žodžiai tiesiog paralyžiuoja psichiką.
Daugelis 35-erių metų amžiaus suaugusių žmonių vis dar girdi aidint ausyse pasmerkimo žodžius, pasakytus jiems prieš dvidešimt metų: „Tu stora - nė vienas vaikinas niekada su tavimi nedraugaus", „Tu - ne mokinys. Tave gali išmesti iš mokyklos", „Tiesiog sunku patikėti, kad tu toks kvailas", „Tu esi neatsakingas ir niekada nieko nepasieksi". Suaugusieji, kurių pagrindinė meilės kalba buvo išniekinta, pridarant tiek žalos, visą gyvenimą stokos savigarbos ir jausis nemylimi.
Laiko leidimas kartu
Leisti laiką kartu - tai skirti vaikui visą dėmesį. Mažylis šitai suvokia taip: jūs sėdėsite su juo ant grindų ir drauge ridensite kamuolį, žaisite su mašinėlėmis arba lėlėmis, smėlio dėžėje statysite pilis ir t. t. Tai įsitraukimas į vaiko pasaulį ir ko nors veikimas kartu su juo. Galbūt jūsų, kaip suaugusiojo, „visas pasaulis" yra kompiuteris, bet vaikas gyvena savame pasaulyje. Jūs turite nusileisti į jo lygį, jeigu laikui atėjus norite atvesti jį į suaugusiųjų pasaulį.
Jei norite patenkinti vaiko poreikius, vaikui augant ir įgyjant naujų pomėgių, jūs turite į juos įsitraukti. Jeigu sūnus susidomėjo krepšiniu, susidomėkite tuo ir jūs, skirkite laiko pažaisti drauge, nusiveskite į krepšinio rungtynes. Jeigu dukra domisi pianinu, galbūt galėtumėte išklausyti vieną fortepijono pamoką arba bent atidžiai klausytis dalies jos praktinių užsiėmimų. Skirdamas vaikui visą savo dėmesį jūs parodysite, kad rūpinatės juo, kad jis yra svarbus ir jums patinka su juo būti.
Daugelis suaugusių žmonių, pažvelgę atgal į vaikystę, nelabai daug prisimena iš to, ką yra pasakę tėvai, bet gerai prisimena, ką jie darė. Vienas vyras pasakė: „Aš prisimenu, kad tėvas niekada nepraleisdavo rungtynių mano mokykloje, kai ten mokiausi. Žinojau, kad jam įdomu, ką aš veikiu". Šiam vyrui be galo svarbus meilės perteikimo būdas buvo laiko leidimas kartu. Ir jei jūs kalbate šia kalba, yra galimybių, kad jis leis jums būti kartu net brendimo metais.
Jeigu neskiriate laiko vaikui, kol jis mažas, vėlesniais augimo metais jis sieks bendraamžių dėmesio ir nusigręš nuo tų, kurie tuo metu desperatiškai trokš praleisti su juo daugiau laiko.
Bus daugiau.
Iš kn. „Penkios sutuoktinių meilės kalbos"