„Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19)
Dievo Dvasios balsas yra švelnus lyg vasaros vėjelis – toks švelnus, kad jo nepajusi, jei negyvensi visiškoje bendrystėje ir vienovėje su Dievu. Perspėjimo ir suturėjimo pojūtis, kurį mums duoda Dievo Dvasia, mus pasiekia nuostabiai švelniais būdais. O jei nesi pakankamai jautrus, kad išgirstum Jo balsą, tu jį nuslopinsi, ir tavo dvasiniam gyvenimui bus pakenkta. Tas suturėjimo pojūtis visuomet kils tarsi „švelnus tylus dvelksmas“ (1 Kar 19, 12), toks silpnas, kad niekas, išskyrus Dievo šventąjį, jo nepastebės.
Būk atsargus, jei dalydamasis savo asmeniniu liudijimu nuolat turi gręžiotis atgal ir sakyti: „Kartą, prieš daugelį metų, buvau išganytas“. Jeigu esi pridėjęs „ranką prie arklo“ ir vaikštai šviesoje, nedera „žvalgytis atgal“ – praeitis yra dabartinio bendrystės ir vienovės su Dievu stebuklo dalis (Lk 9, 62; t. p. žr. 1 Jn 1, 6-7). Jei pasitrauki iš šviesos, tampi sentimentaliu krikščioniu ir gyveni vien prisiminimais, tavo liudijimas bus suveržtas kietu metaliniu žiedu. Sergėkis, kad nebandytum pridengti dabartinio savo nenoro „vaikščioti šviesoje“, prisimindamas savo praeities patyrimus, kai „vaikščiojai šviesoje“ (1 Jn 1, 7). Kai Dvasia duoda suturėjimo pojūtį, sustok ir viską sutvarkyk, kitaip slopinsi ir liūdinsi Ją, pats to nė nežinodamas.
Tarkim, Dievas tau siunčia krizę, ir tu ją beveik ištveri, bet ne visiškai. Jis vėl siųs krizę, tačiau šįsyk įtampa bus mažesnė. Turėsi mažiau įžvalgumo ir patirsi daugiau pažeminimo dėl nepaklusnumo. Jei ir toliau liūdinsi Jo Dvasią, ateis laikas, kai krizės nebebus galima pakartoti, nes būsi visiškai Ją nuslopinęs. Tačiau jei dorosiesi su krize, tavo gyvenimas taps liaupsės giesme Dievui. Niekuomet nebūk prisirišęs prie to, kas žeidžia Dievą. Tam, kad išsilaisvintum, Dievui turi būti leista žeisti bet ką.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“