„Kartu plaukė ir kitos mažos valtys“ (Morkaus 4,36)
Tą naktį Jėzus buvo vyriausiasis laivų admirolas, ir Jo buvimas apsaugojo visą laivų flotilę. Gera plaukti kartu su Jėzumi, nors ir mažoje valtelėje. Kai plaukiame su Kristumi, nebūkime tikri dėl gero oro – mūsų laivelį gali blaškyti didelės audros. Jos blaškė paties Viešpaties valtį, todėl ir mums nereikia tikėtis ramesnės jūros. Jei gyvename su Jėzumi, patirsime tai, ką Jis patyrė. Jei bangos blaškė Jo laivą, jos blaškys ir mūsų. Bet po audros ir blaškymų mes, kaip ir Jis, pasieksime krantą.
Kai Galilėjos jūroje pakilo audra, mūsų veidai patamsėjo, o širdys baiminosi, kad laivas suduš. Kai jokios priemonės nepadėjo, pakilo Gelbėtojas ir vienu žodžiu nuramino šėlstančią audrą. Tapo visiškai ramu. Visi plaukusieji valtyje nurimo, nes Jėzus jais pasirūpino. Jėzus – jūros žvaigždė. Nors jūroje ir kiltų audra, kur Jis – ten ir džiaugsmas. Te Jėzus tampa mūsų širdžių inkaru, vairu, švyturiu, gelbėjimo valtimi ir mūsų uostu. Jo Bažnyčia – tai Admirolo laivas; sekime, kur jis juda ir savo buvimu pradžiuginkime jo karius. Jis pats yra nepaprastai žavingas. Sekime Jo pėdomis, atpažinkime Jo ženklus, naudokimės Jo žemėlapiu ir nebijokime, jei Jis šiek tiek ir nutolsta. Nė vienas laivas nesuduš, didysis flotilės Vadas nuves visus laivus į geidžiamą uostą. Tikėjimu mes įsijungiame į šią kelionę ir su Jėzumi plaukiame į sielvartų jūrą. Pakils vėjai ir didelės bangos, bet turės Jam paklusti; kad ir kokios vėtros siaustų, tikėjimas užtikrins palaimintą vidinę ramybę. Jis – šios blaškomos draugijos centre, džiaukimės Juo. Jei Jo laivas pasiekė uostą, ir mūsų laivai jį pasieks.
C. H. Spurgeon