Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus (Laiško hebrajams 1 skyriaus 1 eilutė).
Įdomu pažvelgti Naujojo Testamento laikų žmogaus akimis į Senojo Testamento įvykius. Laiško hebrajams autorius, skaitydamas Senąjį Testamentą aiškiai matė, jog Dievas įvairiais būdais ir daugelį kartų kalbėjo per pranašus. Tai daugybė įvykių bei ištarmių, įvairiausių ženklų ir stebuklų. Kiekvienas iš jų, kaip didelio kraštovaizdžio detalė.
Žiūrint iš arti, tos detalės tokios skirtingos ir savitos. Vieno pranašo raštai kalba apie būsimą Dievo žmonių šlovę, kito – apie Izraelio tautos degradaciją. Vienas rašo apie būsiančią tremtį ir nepakeliamą sielvartą, kitas – apie Izraelio Dievo didybę. Tose pranašystėse gali pamatyti Dievo teismus tiek Izraeliui, tiek kitoms tautoms ir nuostabius ateities pažadus visiems žmonėms.
Tačiau tuomet, kai Raštus įkvėpusi Dvasia duoda pažvelgti į tą kraštovaizdį iš toliau, tampa matoma, kaip daugybė detalių jungiasi į vientisą vaizdą.
Tai nuostabus Kūrėjo sumanymas– sukurti žmones pagal savo atvaizdą ir sujungti juos su savimi meilės ryšiais amžinai bendrystei.
Senojo Testamento puslapiuose matome ne gražią pasaką, bet tikrus praeities įvykius. Jie gali pasirodyti labai žiaurūs. Kodėl teisingas ir gailestingas Dievas taip negailestingai elgiasi? Tie klausimai nėra lengvi. Tačiau atidžiai įsiklausę į pranašų žodžius, išgirstame, jog laisvė rinktis ir spręsti yra brangesnė už gyvybę. O tikra meilė įmanoma tik tuomet, kai suteikiama laisvė nemylėti.
Mums sunku patikėti pranašų raštais, nes jie liudija, kad Kūrėjas leido žmonėms pasirinkti save mylėti labiau negu Jį ir patirti visas tokio pasirinkimo pasekmes. Žmonių išgyventas ir išgyvenamas blogis yra tokio pasirinkimo pasekmė.
Bet kokios mūsų pastangos pakeisti esamą padėtį būtų beviltiškai bergždžios, jeigu pranašai nebūtų kalbėję apie ateisiantį Gelbėtoją, kuris savimi atpirks pražuvusius žmones.
Kaip istorijos pradžioje, taip ir dabar yra laisvė rinktis. Pradžioje protėviai pasirinko neklausyti savo Kūrėjo ir pateko į blogio vergiją. Dabar, išgirdę žinią apie Kristaus mirtį už mus bei Jo prisikėlimą ir patikėję ja, esame išgelbstimi iš tamsybių valdžios.
Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje (Apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams 1 skyriaus 19–20 eilutės).