„... ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8).
Senajame Testamente asmens santykį su Dievu parodydavo tai, kiek žmogus savo gyvenime yra atsiskyręs. Abraomo gyvenime toks atsiskyrimas pasireiškia kaip atsiskyrimas nuo šalies ir šeimos. Kai apie atsiskyrimą galvojama šiandien, turimas omenyje ne fizinis atsiskyrimas nuo savo šeimos narių, neturinčių asmeninio ryšio su Dievu, o dvasinis ir moralinis atsiskyrimas nuo jų nuostatų. Būtent apie tai Jėzus Kristus kalba Luko 14, 26.
Gyventi tikėjime reiškia nežinoti, kur esi vedamas. Tačiau tai reiškia mylėti ir pažinoti Vedantįjį. Tai iš tiesų tikėjimo, o ne supratimo ar proto gyvenimas – gyvenimas pažįstant Tą, kuris mus pašaukia eiti. Tikėjimas kyla iš Jo pažinimo, o vieni pavojingiausių spąstų, į kuriuos įkliūvame, yra manyti, kad jei turėsime tikėjimą, Dievas būtinai mus atves į sėkmę šiame pasaulyje.
Galutinis tikėjimo gyvenimo etapas yra asmenybės subrandinimas. Šiame procese patiriame daugybę pokyčių. Melsdamiesi jaučiame Dievo buvimą šalia, tačiau akimirksniu nepasikeičiame. Esame linkę vis atsigręžti į savo kasdienybę ir Jo šlovė išblėsta. Tikėjimo gyvenimas nereiškia, kad vieną po kitos matysime tik šlovingas viršukalnes, tarsi sklandytume ant erelio sparnų, tikėjimo gyvenimas yra nuoseklus ir nepailstamas ėjimas (žr. Iz 40, 31). Tai netgi ne šventumo ar šventėjimo klausimas, jis siekia gerokai toliau. Tai tikėjimas, atlaikęs išbandymus. Abraomo gyvenimas tikrai nėra šventumo ar šventėjimo simbolis ar pavyzdys, tačiau jis parodo tikėjimo kelią – tikėjimo, išbandyto ir tikro, paremto tikruoju Dievu. „Abraomas patikėjo Dievu...“ (Rom 4,3).
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko