Svarbiausia – širdis (knygos „Ugdanti meilė vaikams“ ištrauka)

JAU RUGSĖJĮ PASIRODYS ILGAI LAUKTA KNYGA „UGDANTI MEILĖ VAIKAMS“! Jūsų dėmesiui siūlome šios knygos ištrauką. Išankstinius užsakymus jau galite atlikti leidyklos „Upė“ internetinėje parduotuvėje: http://upe-leidykla.lt/parduotuve/ugdanti-meile-vaikams/

2006 m. rudenį drauge su Betelio bažnyčios jaunimo pastoriumi ir savo draugu Baningu Lybšeriu (Banning Liebscher) pradėjome rengti tėvystės mokymus pagal programą Tapkite sąmoningai mylinčiais tėvais® (Becoming a Love and Logic Parent®). Šešias savaites vedėme kassavaitinius dviejų valandų trukmės susitikimus su pirmakursių studentų tėvais, kurių vaikams grėsė pavojus būti pašalintiems iš mokymo įstaigos. Šioje programoje dalyvaujančios šeimos nerimavo dėl prasto studentų lankomumo, blogėjančių pažymių ir drausminių nuobaudų. Nors mes aktyviai reklamavome programą, ji buvo savanoriška, todėl į pirmą užsiėmimą atvyko tik keturi tėvai. Laimei, apie mokymus sužinojo ir kitos bendruomenės šeimos, taigi lankytojų padaugėjo.

Man mokant ir bendraujant su grupe, pirmoje eilėje sėdėjo moteris, kuri atrodė atsiribojusi ir įsitempusi. Tiesą sakant, ji buvo prislėgta ir įskaudinta. Kai pradėjau kalbėti apie tai, kad tėvystės problemas nesunku išspręsti, ji kiek susierzinusi, tačiau ir viltingai sušuko: „Ak, pone Visažini! Aš auginu keturiolikmetę, su kuria kasdien susibarame bent penkis kartus. Ji taip pat nuolat konfliktuoja su savo broliu ir seserimi, jei tik šie būna netoliese. Iš visų dalykų ji gauna siaubingus pažymius, rūko „žolę“, miega su savo vaikinu ir naktimis išslenka iš namų. Kaip man su ja elgtis?“

Visi mokymų dalyviai buvo priblokšti. Nors kiekvieno jų šeimoje buvo problemų, šios moters padėtis atrodė beviltiškiausia. Ji buvo visiškai išsekusi, vyriausias jos vaikas buvo nekontroliuojamas, o namus užvaldė sumaištis.

Aš pažvelgiau į ją ir purtydamas galvą bandžiau paneigti man priskirtą „pono Visažinio“ titulą. Galiausiai pasakiau: „Papasakokite man apie savo ryšį su dukterimi. Apibūdinkite jūsų širdžių ryšį.“

Ji pažvelgė į mane išpūtusi akis: „Ko jūs norite?“ Aš pakartojau dar kartą. Tokio atsakymo ji nesitikėjo. Niekas patalpoje to nesitikėjo. Keletą minučių mes sėdėjome tylomis, ji mąstė ir tuomet pravirko. Nuleidusi galvą motina prisipažino: „Tarp mūsų nėra ryšio. Mes viena kitos bijome.“

Į tai aš atsakiau: „Tai ir yra didžiausia jūsų ir jūsų dukters problema. Šis nutrūkęs ryšys ir yra problemų kaltininkas. Tik jį atkūrus bus galima ieškoti kitų sprendimų.“

Ji pažvelgė į mane taip, lyg būčiau trenkęs jai per nosį susuktu laikraščiu. Moteris tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Ji ieškojo veiksmingesnio būdo savo dukrai kontroliuoti ir matė, kad jokios iki šiol išbandytos priemonės neveikė. Jau ilgą laiką ji nė nemąstė apie meilę mergaitei.

Taigi mes trumpai aptarėme kelis būdus, kaip atnaujinti ryšį, ir moteris išėjo. Per kitą susitikimą aš paklausiau, ar kas nors praėjusią savaitę išbandė ką nors naujo, ir prieš pradedant kitą dalį pasisiūliau atsakyti į klausimus. Minėta moteris ir vėl sėdėjo pirmoje eilėje, tačiau dabar ji su šypsena tarė: „Tai stebuklas! Per savaitę mes barėmės tik vieną kartą! Tai tikras stebuklas. Ji tapo maloniausia šeimos nare. Mes visi nustebinti. Tai stebuklas!“

Salėje suošė plojimai. Ši moteris tiesiog spinduliavo viltį ir pergalės džiaugsmą.

Aš paklausiau, ką ji padarė, ir jos atsakymas buvo neįkainojamas. „Aš parėjau namo galvodama, ką jūs pasakėte apie mūsų ryšį. Niekada nemaniau, kad tai yra problema. Aš supratau, kad bendraudama su dukra nebebuvau savimi. Bendraudama su ja visą laiką jaučiausi pikta ir įskaudinta. Stengiausi vis griežčiau ją kontroliuoti. Man net galvon nešovė, kad mano problema nė kiek ne mažesnė. Taigi padariau, ką jūs patarėte – išvaliau „savo kiemą“. Atsiprašiau už tai, kad kontroliavau ir nepagarbiai elgiausi. Pasakiau dukrai, kad dabar viskas bus kitaip, nes aš ketinu keistis. Taip pat pasakiau, kad myliu ją labiau, negu ji gali įsivaizduoti. Apsikabinau ją ir pravirkau. – Visa tai ji pasakojo su šypsena. – Mačiau, kad jos pasipriešinimas išsisklaidė.“

Šis pokalbis vyko trečiąją užsiėmimų savaitę. Kitą savaitę moteris į užsiėmimą atėjo kartu su dukra – mergaitė slinko už jos. Ji nežiūrėjo man į akis ir atsisėdo pačioje tolimiausioje eilėje. Ten ji sėdėjo visiškai viena ir iš viršaus žiūrėjo į negausiai susirinkusius užsiėmimo dalyvius.

Merginos motina tą vakarą paliudijo dar vieną dalyką: „Šią savaitę mes visiškai nesibarėme. To nebuvo jau daugelį metų.“ Ji tiesiog spinduliavo džiaugsmą, šokinėjo ir plojo rankomis. Po to ši moteris atsigręžė ir parodė į viršutinėje eilėje sėdinčią merginą: „Mano dukra šįvakar taip pat atėjo, kad sužinotų, ką jūs padarėte jos motinai.“

Salėje nugriaudėjo juokas ir plojimai.

Kitą kartą moteris atėjo lydima visų trijų vaikų. Visą užsiėmimą jie sėdėjo pirmoje eilėje, greta mamos, ir ruošė namų darbus.

Šeštą, paskutinę savaitę, uždaviau tą patį klausimą kaip ir anksčiau: „Ar turite klausimų ar situacijų, kurias norėtumėte aptarti?“ Pradžioje stojo mirtina tyla. Galiausiai vienas iš tėvų tarė: „Nežinau, kas vyksta kituose namuose, tačiau į mūsų namus pagaliau atėjo ramybė.“

 

GALUTINIS TIKSLAS

Ar jūsų šeimos santykiuose pasireiškia Dvasios vaisius ramybė? Izaijo knygos 9 skyriaus 7 eilutėje skaitome: Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Taika – tai Dievo karalystės vaisius. Bet kaip įtvirtinti Dangaus karalystę jūsų namuose? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime išnagrinėti „galutinį rezultatą“. Kokia didžiausia problema jums, kaip tėvui ar mamai, kyla bendraujant su savo vaikais? Ar tai, kas įkvepia jus, kaip tėvus, sutampa su Dangiškojo Tėvo požiūriu į savo vaikus? Taigi suprasti galutinį rezultatą tikrai yra nepaprastai svarbi užduotis.

Drįsčiau teigti, kad daugelio tėvų tikslas yra išmokyti vaikus paklusti. Nuo tos akimirkos, kai naujagimis ateina į mūsų gyvenimą, mes stengiamės nukreipti vaikų valią ir norus. Mokome juos atskirti gėrį nuo blogio ir raginame rinktis tai, kas gera. Visomis jėgomis stengiamės užtikrinti, kad vaikai būtų geri, o paprasčiausias būdas pasiekti šį tikslą yra mokyti juos daryti tai, ką sakome.

Ši knyga jums atskleis, kad tikslas išmokyti vaikus paklusti ir laikytis taisyklių yra menkavertis. Iš tiesų jis gali pakenkti tiek jūsų vaikų asmeninės atsakomybės vystymuisi, tiek trukdyti suvokti Dievą, kaip Tėvą. Nors paklusnumas yra reikšminga mūsų santykių su vaikais dalis, ji nėra svarbiausia. Jeigu pirmiausia nesugebėsime rūpintis svarbiausiais dalykais, mūsų tėvystės „statinys“ neatitiks mūsų lūkesčių.

Kai fariziejai paklausė Jėzaus, koks yra svarbiausias įsakymas, šis savo atsakymu juos nustebino. Nors jie spendė Jėzui spąstus, tačiau nesugebėjo įvaryti Jo į kampą, o Jėzus atvėrė jiems apreiškimą – Jis atsakė iš esmės: „Mylėk Dievą, savo artimą ir save patį“ (pgl. Lk 10, 27). Didžiausias įsakymas yra mylėti. Fariziejai tikėjosi, kad Jėzus pasakys: „Laikykitės šio ar kito įsakymo“, nes žydų kultūra buvo persmelkta reikalavimų paklusti ir laikytis taisyklių. Tačiau Jėzus kalbėjo apie taisykles pranokstančius santykius. Meilė ir tarpusavio santykiai yra svarbiausi Dievo karalystės elementai. Ne mažiau svarbūs jie turi būti ir mums, jeigu savo namuose norime įtvirtinti Karalystės kultūrą.

Yra milžiniškas skirtumas tarp kultūros, kurios esmę sudaro paklusnumas ir taisyklių laikymasis, bei tarpusavio santykiais grindžiamos kultūros. Skirtumas ypatingai išryškėja tada, kai žmonės suklumpa. Įsivaizduokite tokią situaciją: šeštaklasis rodo jums pažymių knygelę, kurioje yra prastas pažymys. Kaip jūs į tai reaguosite (ar reagavote)? Dauguma tėvų tuoj pat sutelkia dėmesį į tai, kodėl vaikas nesilaiko mokyklos reikalavimų ir (arba) neatitinka jų lūkesčių. Jie stengiasi, kad vaikas vėl pradėtų gerai mokytis, išsakydami savo nusivylimą (o dažnai ir pyktį) ir nurodydami, kaip elgtis geriau.

Iš esmės toks požiūris nėra blogas. Tačiau tai tik įtvirtina problemą, jeigu tėvai šį metodą naudoja siekdami menkesnio tikslo, nes tai neišsprendžia širdies problemų, kurios pirmiausia ir lemia klaidas, ir nepadeda tėvams suprasti savo pačių širdies. Tol, kol jūsų vaikai neišmoks tvarkytis su tuo, kas vyksta jų viduje, jie nemokės tvarkytis su laisve.

Norėčiau pasakyti, kad didžiausias Dangaus prioritetas yra jūsų laisvė, nes tik laisvi asmenys gali užmegzti meilės santykius. Dangiškoji santykių kultūra labai skiriasi nuo daugelio dalykų, kuriuos matome žemėje, nes Dievas, mūsų Tėvas, kur kas labiau trokšta mūsų meilės nei taisyklių laikymosi. Štai kodėl Jis pirmiausia bando paruošti mus gyventi visiškai laisvą gyvenimą neribotų galimybių aplinkoje, o ne mokyti išvengti nuodėmės. Ši nuostata yra ir knygos „Ugdanti meilė vaikams“ esmė, taigi norėčiau parodyti jums, kaip mylėti savo vaikus nepaleidžiant iš akių šio tikslo.

 

ŠIEK TIEK APIE MUS

Aš ir mano žmona Šerė esame tėvai jau daugiau negu 20 metų, taigi galiu pasakyti, kad auginti tris vaikus buvo tiek vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų, tiek ir vienas didžiausių iššūkių. Sunkiausia mums buvo išmokti auklėti savo vaikus visiškai kitaip, negu buvome auklėjami patys. Augindami vaikus mes kaip niekad aiškiai supratome tai, kad nebegalime taikyti ir jiems perduoti tų auklėjimo priemonių, kurias perėmėme iš savo tėvų.

Taigi grįžkime toli toli į praeitį. Vieną dieną, kai žemėje dar klajojo dinozaurai... Na gerai, ne taip seniai.... kai gyveno du jaunuoliai, Denis ir Šerė. Netrukus po to, kai tapo krikščionimis, šie jaunuoliai susituokė ir sulaukė brangios mažos dovanėlės – dukrelės Britnės. Nė vienas iš šių dviejų žmonių nežinojo auksinės taisyklės, kaip auginti vaikus, bet niekas iš jų to ir nereikalavo. Matote, Kalifornijoje kiekvienas gali turėti vaiką. Tai paprasčiau, negu sužvejoti žuvį – nereikia įsigyti leidimo, nereikia atsižvelgti į „žvejybos“ sezoną ir niekas neriboja, kiek vaikų gali augti jūsų namuose.

Žinoma, Denis ir Šerė matė, kaip auginami vaikai (juk ir juos pačius užaugino tėvai), tačiau jų niekas nemokė sąmoningai mylėti. Jie, kaip ir dauguma vaikų, stebėdami pasaulį, kuris juos supo augant, padarė išvadą, kad gebėjimas išlikti šiame gyvenime labiausiai priklauso nuo sugebėjimo sėkmingai mėgdžioti šalia esančius asmenis. Tai jie ir darė – tapę krikščionimis jie bandė imituoti krikščionišką elgesį. Deja, po kelerių metų jie vis dar beveik nieko nesuprato apie tai, kokie turėtų būti krikščionys tėvai.

Vieną dieną Denis, mėgindamas auklėti savo mažąją Britnę, tarė: „Ar nori, kad padaryčiau ką nors, dėl ko tau teks verkti?“ Tą akimirką jis pasijautė taip, tarsi jo tėvas, kuris paliko šeimą, kai Deniui buvo šešeri metai, būtų iššokęs jam iš burnos, įsitaisęs svetainėje ir susiruošęs auklėti Denio dukrelę. Tai Denį išgąsdino! Jis susimąstė: „Kaip asmuo, kurio beveik nepažįstu, gali turėti tokią didelę įtaką mano požiūriui ir tam, kaip auklėju savo vaiką? Kaip mano tėvas vėl įslinko į mano gyvenimą? Kaip mano tėvas, kuris matė Britnę tik kartą, kai ši dar buvo kūdikis, ir niekada su ja nesikalbėjo, gali daryti įtaką jos gyvenimui?“ Atsakymas – per Denį! Šis beveik nepažįstamas asmuo darė įtaką per pamatus, kurie Denio gyvenime buvo padėti labai anksti ir labai seniai.

 

KUO MES TIKIME

Visi mes turime tam tikrą įsitikinimų rinkinį apie tai, kas yra „normalu“, – šie įsitikinimai pradeda formuotis vos mums atėjus į šį pasaulį. Be to, juos įtvirtina visa mūsų aplinka. Žmogiškajai prigimčiai būdinga apsupti save tokiais mokytojais, ugdytojais, darbdaviais, ganytojais, bažnyčių vadovais ir bendraamžiais, kurie stiprintų įprastą vertybių sistemą. Štai kodėl šalia jūsų esantys žmonės dažnai daro tą patį, ką ir jūs, o jų tikėjimas, politinės pažiūros, ekonominė ir socialinė padėtis bei vertybės yra panašios į jūsų. Tam tikru mastu jūs mėgdžiojate juos, o jie – jus. Vos tik šalia jūsų atsiduria kas nors nepritariantis jūsų įsitikinimams, toks asmuo ima erzinti ar kelti (galimą) grėsmę. Tokiems žmonėms jūs sąmoningai arba nesąmoningai sakote: „Tu mane gąsdini! Noriu, kad iš čia pasitrauktum. Ketinu apsupti save žmonėmis, su kuriais jausiuosi jaukiai. Jie padės man pateisinti mano gyvenimo būdą.“ Kai stengiamės išlaikyti tokias komforto zonas, nei visuomenės pagrindai, nei mūsų gyvenimo būdas iš esmės nesikeičia ir daro ilgalaikį poveikį tam, kuo mes tikime ir kaip elgiamės.

Problema ta, kad daugelis dalykų, kurie mums atrodo „normalūs“, neturi nieko bendro su tuo, kas yra „normalu“ danguje. Kalbu ne apie tai, kokius įsitikinimus išpažįstame, bet apie tai, kaip iš tiesų gyvename. Taigi kai mes su Šere bandėme išardyti senus pamatus ir pakloti naujus, pastebėjome, kad daugelio kitų krikščionių šeimų gyvenimo pagrindai toli gražu nėra veiksmingi. Tai paskatino mus, remiantis Šventuoju Raštu, suformuluoti veiksmingas ir neveiksmingas krikščioniško auklėjimo paradigmas ir taip padėti tėvams suprasti, kaip jie galėtų savo vaikams perduoti Dangų.

Mūsų elgesį lemia įsitikinimai ir tai, kaip suprantame mus supantį pasaulį. Galiu pasiūlyti įvairių priemonių, kurias galėsite taikyti auklėdami vaikus, tačiau jeigu naudodamiesi jomis remsitės su Dievo karalyste nederančiomis vertybėmis, tai tik sukels problemų. Jeigu gydytojas klaidingai nustato ligą, visai nesvarbu, kiek daug jis išmano apie vaistus. Vaistai nepadės ir netgi kenks tol, kol gydytojas neatpažins tikrosios ligos. Taigi labai svarbu gebėti tiksliai diagnozuoti mums kylančių problemų priežastis. Nuo to, kaip suprantame mus supančias aplinkybes, priklausys ir mūsų atsakas į jas – jis gali būti tiek teisingas, tiek neteisingas. Kita vertus, jeigu stengiuosi kitaip reaguoti į aplinkybes tik todėl, kad žinau, koks atsakas tinkamiausias, tačiau nekeičiu požiūrio, kyla vidinis konfliktas. Taip elgdamasis galiausiai pavargsiu ir vėl pradėsiu reaguoti mano suvokimą atitinkančiu būdu.

Taigi šioje knygoje stengiamasi atsakyti į klausimą „kodėl?“, o ne „kaip?“. Nors ketinu su jumis pasidalyti keliomis istorijomis ir pasiūlyti kelias priemones, kurios padės įgyvendinti realius vaikų auklėjimo tikslus, jei savo mąstyme neįtvirtinsite pagrindinių dieviško požiūrio vertybių, minėti įgūdžiai ir priemonės taps tiesiog būdais manipuliuoti savo vaiku. Tai tikrai nėra šios knygos tikslas. Norėčiau, kad skaitydami ją visų pirma išvystumėte širdį, iš kurios išeina tokie dalykai kaip pagarba, meilė ir susivaldymas.

 

Danny Silk „Ugdanti meilė vaikams“

Vertė Dalia Janušaitienė